Nuo ko pradėti

 

           Štai jūs ryte prabundate, maloniai pasirąžote... Deja, ne kiekvienas išnaudoja šią galimybę, kad visiškai „persijungtų“ iš in procesų  mieguistumo, tingulio, gilaus panirimo vidiniame savo kosmose, į jan procesus. Atsivėrimą išoriniam savo kosmosui, žvalumą, kūno ir psichikos lengvumo jausmą, pasiruošimą su džiaugsmu eiti į darbą, su malonumu atlikti aktyvius veiksmus. Tarp perėjimo iš in procesų (pvz., miego) į jan procesus (pvz., prabudimą) esama pereinamojo momento, kuris pasireiškia maloniu pasirąžymo pojūčiu. Užsikabinus už šio sąmonėn patenkančio signalo, iš mieguistumo, sunkumo, neveiksnumo būsenos galima detaliai, tiksliai pereiti į žvalumą, lengvumą ir darbingumą.

           Paprastai žmogus neišnaudoja išmintingos gamtos jam suteikiamos galimybės.  Pašoka iš lovos ir puola į reikalus, skuba į darbą ar geria kavą... Ką reiškia neišnaudoti šios galimybės, peršokti šią tarpinę būseną? Pasirąžymo pojūtis nėra koks nors nereikšmingas jausmas. Visų pirma, tai signalas, kuriuo perspėjama apie nepaprastai svarbaus reflekso įsijungimą, kuris plastiškai perjungia vidinius organus ir perveda visas organizmo funkcijas iš in procesų į jan. Bet socialinis kosmosas „perauklėja“ žmogų. Skubėjimas, reikalai paima viršų, ir šis refleksas atrofuojasi.

            Todėl daugelis organizmo funkcijų ir vidiniai organai nebūna plastiškai perjungti, harmoningai sustruktūruoti, suderinti ir vienodai poliarizuoti taip, kad žmogus galėtų be prievartos atlikti aktyvius veiksmus išoriniame savo kosmose. Visa tai reiškia, kad laikui bėgant neišvengiamai užklups liga. Pas vaiką šie procesai gana lengvai persijungia. Tačiau kuo vyresnis žmogus tuo sunkiau.

            Protas iškelia tikslus ir reikalauja skubėti juos įgyvendinti, o vidiniai organai nespėja persistruktūruoti, iš aktyvaus darbo vidiniame kosmose, nusiteikti aktyviam darbui išoriniame kosmose. Tarp proto ir vidinių organų įvyksta konfliktas. Vidiniai organai prašo leisti jiems persijungti, o protas jų visiškai nepaiso... Protas laimi, bet vidiniai organai  irgi mūsų... Tik kadangi jų niekas nejaučia tiesiogiai, apie juos žino tik iš anatomijos vadovėlio, tai jų atžvilgiu prievarta vartojama be perstojo. Nuolatinis savo vidinių organų prievartavimas tampa norma. Tačiau viskam yra riba...

            Bet gamta ir čia mums suteikia šansą  duoda pajusti skausmą. Skausmas  tai signalas, kad savo pasaulėžiūra, mąstymu, poelgiais, gyvenimo būdu jau priėjome ribą ir reikia nedelsiant nutraukti prievartą prieš vidinius organus, prieš patį save. O tai reiškia, kad reikia mesti proto iškeltus tikslus, reikalus, būtinybes, visus aktyvius veiksmus išoriniame kosmose ir atsigręžti į savo vidinį kosmosą, atlikti jame „kapitalinį remontą“, atsinaujinti. Nes jeigu nekeisime savo pasaulėžiūros ir spausime save taip, kaip spaudėme iki šiol, laukia tik kančia ir duobė...

            Bet kas gi nori keistis?.. Atvirkščiai  mes trokštame, kad viskas vyktų ir keistusi pagal mus! Taigi pradedame gudrauti  lekiame pas gydytojus, į vaistines, pas ekstrasensus, raganas, stebukladarius... Nors ir į pasaulio kraštą, kad tik nereikėtų atsinaujinti!.. Bet ar galima tikėtis pergudrauti išmintingą gamtą? Ar įmanoma pabėgti nuo vidinio kosmoso, nuo savęs paties?.. Numalšinę vaistais skausmą, vėl puolame gyventi taip, kaip iki šiol. Iš tikrųjų tai tebūna iliuzija, nes jau nuskambėjęs signalas, kad riba prieita, ir ji vėl greitai duos apie save žinoti...

            Savo charakterio, pasaulėžiūros, mąstymo nei pats vaistais pagydysi, nei jokie gydytojai, jokie stebukladariai to nepadarys! Neigiamos emocijos ir vis dažnesnis nepasitenkinimas savo kasdienybe, pagrindiniai požymiai, kad žmogus priėjo ribą. Chirurgas juk neišoperuos neigiamų emocijų ir nepasitenkinimo gyvenimu jausmo. Šitaip atsiranda nei gyvi, nei mirę, merdėjimo būsenos ilgus metus apimti žmonės. O iš to nepasitenkinimo nebūna išeities nei per pinigus, nei per sėkmę. Vienintelis kelias atsigręžti į savo vidų ir atsinaujinti. Mūsų elgesys, gyvenimo būdas, kiekvienas veiksmas išoriniame kosmose turi tolygią įtaka vidiniams organams. Kokie esame išoriniame kosmose, tokie bus įvykiai vidiniame. Ir atvirkščiai  kiekvienas veiksmas vidiniame mūsų kosmose turi tolygią įtaką išoriniam. Kokie esame savo viduje, kaip elgsimės su vidiniu kosmosu, tokie įvykiai bus ir išoriniame.

            Vakarų kultūroje nėra metodikų, kaip sąmoningai treniruoti savo vidinius organus. Sportas treniruoja tik kūno paviršių, raumenis, todėl visokios sveikatingumo mankštos priėjusiam ribą žmogui nebepadeda.

Cigunas  tai ne sportas, o vidinių organų treniravimas. Minėtasis pasirąžymo pojūtis yra treniruotės instrumentas. Ir būtent jis yra vadinamas gyvybine energija či (Japonijoje  ki, Indijoje vijana). Būtent šio malonaus pasirąžymo pojūčio kultivavimas ir yra ciguno esmė.

            Praktikuojant ciguną, įgaunamas gebėjimas keisti savo būsenas. Iš kūno ir psichikos sunkumo būsenos galima su malonumu pereiti į gyvenimiško džiaugsmingumo, dvasinio skrydžio, lengvumo būseną. Senovės ciguno meistrai pasiekdavo tokį lengvumą, kad atlikdavo neįtikėtinus šuolius per bedugnes. Iš silpnumo, išsekimo būsenos galima su malonumu pereiti į pasitikëjimo savimi, neįtikėtino darbingumo, energingumo ir jėgos būseną. Tada plikomis rankomis skaldomos plytos, o nedidukas žmogus tampa toks sunkus, kad jo negali iš vietos pajudinti dešimt stiprių vyrų...

            Aukščiausias meistriškumo lygis valdyti či - energiją ne tik savo kūne, bet ir už jo ribų, bet kokiame kitame kūne. Kaip su či detaliai „apčiupinėjami“ vidiniai organai, lygiai taip pat neliečiant rankomis, per atstumą galima su či „apčiupinėti“ ir savo išorinio kosmoso objektus: debesis, medžius, kitus žmones. Žmogus susilieja su aplinkiniais objektais, jie tampa jo sąmonės dalimi. Persmelkia realus pojūtis, kad viskas, kas aplink tave,  tai tu pats. Paprastam žmogui tai skamba kaip fantastika, stebuklai, o praktikuojančiąjam ciguną tai būna realūs, valdomi dėsningumai. Bet norint tai pasiekti, pirmiausia reikia pradėti nuo savo vidaus. Kiek jo atskleisime ir išvystysime, tiek galimybių atsivers ir išorėje.

            Praktikuojant ciguną, valdyti vidinius organus tampa savaime suprantama. Su gyvybine energija či galima labai detaliai ir tiksliai „apčiupinėti“ ir atgaivinti savo vidinius organus, reguliuoti limfos tėkmę, kraujospūdį, suminkštinti sukaustytas organizmo sritis. Praktikuojantysis ciguną tampa matančiu ir valdančiu savo vidų žmogumi. Kai gebi valdyti savo vidų, įgauni gebėjimą valdyti gyvenimo įvykius. Dabar jau turėtų būti aišku, kad apie ciguną kaip apie kažkokių „kosminių energijų“ įvaldymą kalba tik nieko neišmanantys vakariečiai. Jokių tuščių teorijų ir filosofijų apie „kosmines energijas“ cigunas nepripažįsta. Viskas paprasta kaip dukart du: arba jauti malonų pasirąžymo pojūtį ir jį kultivuoji, plėtoji, arba ne. O visa kita tėra beprasmiškos teorijos, tuščias filosofavimas, kasdieniame gyvenime neduodantis jokios naudos.

           Praktikuoti ciguną gali kiekvienas jaunas ir senas, sveikas ir ligotas. Tik žinotina, kad norint pasiekti norimų rezultatų neužtenka paprasčiausiai pasirąžyti. Pradedantysis turi susipažinti su pagrindiniais gyvybinės energijos či dėsniais ir principais, o paskui jau galima praktikuotis savarankiškai. Cigune intelektas reikalingas tik susipažinti ir viską apmąstyti. Pačioms praktikoms intelekto nereikia, jis netgi tampa pagrindine kliūtimi.

           Ar prisimenate rytą, kai išsiilsėję pabusdavote ir skaniai pasirąžydavote...  Kažką džiugaus pagalvodavote ir atsikeldavote šviesūs ir lengvi... Deja tokių nuostabių rytų mažai kas prisimena. Ir kuo žmogus vyresnis, dažniausiai, tuo rečiau ražosi. Pas žmogų retai rytas būna šviesus ir džiugus, kaip pas vaiką. Kas vaikščiojot anksti rytais po žolę basomis per rasą, prisiminsit ryto dvasią: atgimimo, švaros, šviesumo, tylaus džiugumo, jaučiant kad ateina kažkas naujo, uždegančio. Dauguma vaikų ryto dvasią jaučia. Vaikai turi rytą šviesų, švarų, džiugų, jei suaugę ryto šventumo nesugadina skubėjimu, lėkimu, įtampa. Pastebėkite vaikus. Ryte pabudę jie rąžosi. Vaikai be rąžulio niekada nesikels, kad ir labai skubintumėt. Nesikelkite ryte be rąžulio. Iš lėto juo užpildykite savo kūną. Pabandykit dar kartą ir stebėkite kur rąžulys atsiranda. Pastebėsite jo pradžią, tai išorinė rankų pusė, vėliau išsiriečia nugara. Kaip šunims ir katėms, pradžioje letenomis pasiražys, ir rąžulio malonumą perleis per nugarą.

            Per išorinęs rankų puses, pradedant nuo rankų pirštų link pečių teka jan energija, ji ir įsijungia rąžantis. Rąžykitės toliau. Stebėkite kaip rąžulio skanumas pildo kūną. Pasitempimas pečiais, mentimis. Išsirietimas nugara, šonais, keis rąžulio tėkmę. Dar kartą pasitempę rankomis, energiją – rąžulį pabandykit pervesti per įšorines rankų puses, nugarą, ir į kojas. Pavedžiokite šiuo nepakartojamu pojūčiu po skirtingas kūno dalis. Pildydami jan energija – rąžuliu savo kiekvieno kūno dalelę, stebėkite, kaip kūnui malonu, tęskite... įėjus į malonumą energijos pajautos, bus sunku sustoti. Kuo toliau tuo giliau, rąžulio palaimuma, kaip vandenyno bangos apims visą kūną. Teliks tik stebėti ir kūnu atsiduoti rąžulio malonumui. Mintys išnyks, liks tik meditatyvi kūno savistaba. Pradžioje rąžulys keliaus po kūno paviršių, vėliau užpildys sąnarius, mėgausitės vidaus organais šia palaima, stuburo slanksteliais, kaulais. Taip ir rąžulys išaugs į neapsakomą pojūtį – į vidinį energetinį meditatyvumą. Tai ir bus ci-gun (verčiant iš kinų kalbos ci – energija, gun – darbas, t.y. darbas su energija). Jūsų asmeninis stilius. Jūsų mokytojas. Būtent ryte, rąžulio – jan energija labai svarbi. Ji jumyse sukuria ryto dvasią: vidinį švarumą, šviesumą, džiugumą, nuostabą, šventiškumą be priežasties. Ši energija tarsi išverčia kūną į įšorę, kaip gėlės žiedą ryte. Ten kur prasiskverbia šis malonus rąžuliuko pojūtis vidiniai organai užsipildo gyvybingumu, jie pažadinami, suharmonizuojami... Ten kur harmonija, ligoms vietos nėra. 

           Jei trūksta jan energijos išorinis pasaulis žmogaus nebedžiugina. Šios energijos labai daug turi vaikai, todėl ir nenustoja džiaugtis gyvenimu. Vyresnio amžiaus žmogus turintis šią energiją, bus šviesus, lengvai bendraujantis žmogus, neteisiantis, nekritikuojantis, pasitikintis gyvenimu tarsi vaikas. Rytinis rąžulys ne tik keis emocijas, jis keičia ir žmogaus fiziologiją: atveria krūtinę, ištiesina stuburą, aktyvinasi inkstų, žarnyno išsivalymo funkcijos, suaktyvėja limfinė sistema. In charakteris lenkia žmogų į vidų, įkrenta krūtinė ląsta, užsispaudžia plaučiai, širdis, kepenys (susilpnėja šių organų funkcijos). Suaktyvėja kritiškumas, neigimas, visažinystė, pastovus noras mokyti, aiškinti, kaip gyventi. Atkreipkite dėmesį į mažus vaikus, jų stuburai tiesūs. Sergančių vaikų krūtinės ląsta, dažnai įkritusi į vidų.

            Ryte neturėtumėme iš karto lėkti į darbus. Iš ryto prabudę suaugęs žmogus tiesiog įkrenta į reikalų, darbų, rūpesčių liūną. Taip prarandame ir taip su amžiumi mažėjančią jan energiją. Diena darysis vis sunkesnė, vis greičiau ateis nuovargis, kritiškumas, nepasitenkinimas. Trūks energijos. Rytą reikėtų skirti vidinėm jan praktikom: jan cigunu, jan joga, meditatyviu jan kvėpavimu, jan dinaminėmis ir statinėmis meditacijomis, užsipilti šaltu vandeniu,vegetariniu maistu. Jei įmanoma, eiti į darbą, džiaugiantis debesimis, pumpurėliais, medžiais, jaučiant vėją, mėgaujantis kvėpavimu, stabdant mintis šviesiu meditatyvumu. Skyrę rytą jan praktikoms pastebėsite, kad dieną turite daugiau energijos, mažiau pavargstate ir darbai lengviau dirbasi.

 

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos