LAIMA PETRONIENĖ


Teesie Tavo valia, Meile


Įkvėpk ir atsidusk— jau parėjai namo,
Juk taip ilgai skaudėjo tavo siela.
Įkvėpk ir atsidusk — tavi darbai baigti,
O atsiduoti Meilei šitaip miela.

Įkvėpk ir atsidusk — tau rūpintis nereik,
Tiktai dėkoti, nuolatos maldoj dėkoti,
Kad leidi sau kasdien ir vėl, ir vėl naujai
Pasitikėt ir visiškai pilnai Jai atsiduoti.

Ilsiesi savyje, klausais tylos giesmės,
Užlieja Meilės bangos tavo širdį.
Juk Meilė — Tavo prigimties visa esmė,
Ir tikrai verta sau kasdien priminti:
„Teesie Tavo valia, Meile“.

 

 

Kad švytėtų


Žydruma, giluma ir platybė dangaus
Pro kraštelį akies tavo žvilgsnį pagaus.
Viskas rims ir skaidrės, nebeliks net minčių,
Meilė sielą užlies po daugybės kančių.
Kils, tekės ir almės lyg upeliai jauni
Patyrimas, kad štai — jau tikrai gyveni.
Tik esi ir jauti, kaip pulsuoja aplink
Gyvastis, ir viduj — tiktai imk ir dalink.
Kam saujelę vilties, kam žiupsnelį gardaus
Kantriai augusio, brendusio sielos medaus.
Kad švytėtų tavi spinduliai iš giliai,
Juos dalinti kitiems tu tiesiog privalai.

 

 

Laimė gyventi


Gyvenimo laimė — tai laimė gyventi.
Atrodo, toks paprastas posakis šitas.
Kas tau yra laimė ar jau apsisprendei?
Kokiais Žemės žodžiais tu ją apsakytum?

Gal neregiui laimė — matyti pasaulį,
Kaip skleidžias saulėteky spalvos ir kinta
Peizažai, kuriuos švelniai paliečia saulė.
Jis gali tik justi — matyt jam užginta.

O tam kas prikaustytas guli, nevaikšto,
Būt laimė braidyti po rytmečio rasą.
Mažam kūdikėliui, paliktam ar našlaičiui,
Naujieji tėvai laimę rankose neša.

Ir ilgis visi neapsakomo būvio,
Kai skleidžias pilnatvės akimirkos šventos.
Ieškoję, kentėję, patyrę, išbuvę
Galiausiai suprantame — laimė gyventi.

 

 

Kaip danguje, taip ir ant Žemės

 

Atsidaviau sielai ir nežiniai —

Taip viskas nuščiuvo — klausausi

Kaip vėjo alsavimu nešinas

Ratus suka mylimas paukštis.

 

Dangus įsigėrė į vidų —

Ten plauko balti debesėliai.

Mažylis Amūras praskrido

Paleidęs širdin meilės strėlę.

 

Taip rymau — danguj ir ant žemės

Pavasario klegesiui virpant,

Jaučiuosi jauna kaip piemenė,

Nors bala plaukai tarsi smilgos

 

Nuo skausmo, kančių išgyventų,

Nuo gėlos širdin įsigėrusios.

Tačiau šią akimirką šventą,

Jaučiuos tarsi feniksas kėlusi

 

Naujam įkvėpimui gyventi,

Naujam panirimui į gylį.

Tikiu, kad gyvenimas — šventė!

Tikiu ir gyvenimą myliu.

 

 

 

Kiek vilties nevilty


Kiek vilties nevilty, žino tas, kas savim pamatavo.
Ko palaima verta, nesupras nepatyręs kančios.
Mano mielas žmogau, vis užmiršdamas prigimtį savo
Tu manei, kad tai laikas — tai jis — neištvers, pasiduos.

Ir staiga nustebai atsidavęs nematomo valiai —
Bėgte bėgai, lėkei — jį aplenkti turėjai vilties.
Niekada nemanei, kad esi savo laiko tikrasis karalius,
O jis žaidžia, visai nelinkėdamas tau sumaišties.

Tu pradėjai draugaut su savim, o ir laikas pradėjo,
Auga dienos sušvitę švelniu dieviškumo rūbu.
Jau darai tai, ko siela labiausiai ilgėjos, norėjo —
Per pasaulį dermėj su laiku jūs keliaujat abu.

 

 

Stebėkite

 

Stebėkite, nustebkite,

Gyvenimą supraskite.

Ieškokite, patirkite,

Pametę vėl atraskite.

 

Juokaukite, kvatokite,

Jei reikia ir paverkite.

Pilnais plaučiais kvėpuokite,

Gyvenimo nesmerkite.

 

Bandykite ir klyskite,

Suklydę vėl kartokite.

Išlikite vaikystėje

Ir ryžto nestokokite.

 

Suklupę atsikelkite,

Paklydę vėl sugrįžkite.

Jei reik atsiprašykite,

O ir atleist išdrįskite.

 

 

Kartais

 

Juk kartais būna taip,

Kad neviltis užklysta.

Nors ir nelaukiam jos,

Tačiau šiek tiek pažįstam.

 

Juk kartais būna taip —

Iš rankų viskas slysta.

Ką bebandai lipdyt

Išsprūsta ir iškrypsta.

 

Juk kartais būna taip,

Kad rodosi pravirksi,

Sprendimo nerandi,

O laikas tirpsta, tiksi.

 

Belieka patikėt, kad

Laikas savo darbą

Atliks ir išgaruos

Šios būsenos be vargo.

 

Nurimt ir patikėt.

Kūrėjui atiduoti,

Tuos rūpesčius karčius,

Kurie trukdo kvėpuoti.

 

Dar kartą sau primint,

Kad viskas juk praeina —

Geri laikai, prasti laikai —

Belieka tiktai dainos.

 

 

Kopinėjam

 

Kopinėjam gyvenimo medų,

Kartais brūkštelim šaukštą deguto.

Nesuprantam kaip jis atsirado

Ir  galvojam gal medaus nė nebūta.

 

Kai pamatome baltą drobulę

Su juoda dėme vidury,

Tyrinėjame dėmę užgulę

Ir nepastebim baltą turį.

 

Kai pasako kas nors, kad mus myli,

Ir pasidžiaugia kuo esame svarūs.

Dažnai muistomės, stebimės, tylim

Ir išliekam gerokai įtarūs.

 

Gal patieskime baltą drobulę

Ir susėskim prie stalo kartu

Artimieji, draugai ir bičiuliai

Ir pasiųskime meilę ratu.

 

Lai kvepės namuose vaško žvakės,

Sklis gerumas saldus kaip medus

Ir tos akys, tos spindinčios akys,

Laimins, švies ir lydės per metus...

 

 

Tu daug turi


Kiek daug gerumo tu turi,

Kiek daug tu jo slepi širdy.

Jau leisk jam sklisti iš vidaus,

Tegul kiti tave pajaus.

Tegul sušvis liepsnelė ta,

Kuri švytėti sutverta.

Ir džiaugsis Žemė ir dangus,

Kad švyti dar vienas žmogus,

O tu įžiebsi savimi

Liepsnelę jau kitoj širdy.

Ir tuo suteiksi jai vilties

Gyvuoti laimėj dabarties.

Ir sklis banga šviesos greičiu,

Ji skleisis net ligi žvaigždžių

Ir grįš į Žemę atgalios

Švytėti meilės spinduliuos.

Viltis atgimsta tavyje,

Surask jėgų tikėti ja.

Svajonę savo dar pridėki

Ir siekt jos pamažu pradėki.

Svajonė didelė lai bus,

Iškelki sau gražius tikslus

Ir po nedidelį žingsnelį

Pradėki savo tikrą kelią.

Tikėk savim, tikėk viltim,

Gyvenki džiugiai dabartim.

 

 

Tai kaip sodų žydėjimas


Tai kaip sodų žydėjimas,

Kaip upelio čiurlenimas,

Tai kaip šerkšno švytėjimas...

Toks trapus mūs gyvenimas.

 

Ko gi bėgame, blaškomės?

Ko gi ieškome, metame?

Kokią prasmę surasime,

Jei savęs nebematome?

 

Kokią mintį paliksime?

Kaip atmins mus išėjusius?

Amžinai čia neliksime,

Pjaus kiti, ką pasėjome.

 

Kokią būtį mes sukuriam?

Ar teisingai mes mylime?

Ar draugėn kitus suburiam?

Ar ramybėj mes tylime?..

 

Kaip lakštutės čiulbėjimas

Tas gyvybės alsavimas,

Nepaliaująs tekėjimas —

Nuostabus mūs gyvenimas.

 

 

Myliu

 

Aš myliu laikinumą

Ir švelnų jūros vėją.

Aš myliu paprastumą,

Kuris namo parėjo.

 

Aš myliu žiedlapius

Ir baltą ryto rūką,

Ir Saulės spindulį

Iš debesų ištrūkusį.

 

Ir vakarinius šnabždesius,

Ir kaitrią laužo liepsną,

Ir šviežią, gaivų sniegą

Dar niekieno neliestą.

 

Aš myliu gervės klyksmą

Ir skambų vaiko juoką,

Ir mokausi mylėti tai –

Ko dar vis neišmokau.

 

Aš myliu tuštumą,

O tuštumoj ramybę.

Pilnatvę myliu,

Galią ir vienybę.

 

Aš myliu tylą,

O ir garsą myliu.

Aš myliu meilę

Sklindančią taip tyliai.

 

Aš myliu laisvę

Džiaugtis ir gyventi

Ir niekada širdies

Gelmėj nesenti.

 

Aš esu Laima, trijų vaikų mama, poetė, psichologė. Mano kelias yra širdies kelias, tai ir atsispindi mano kuriamoje poezijoje.  Geriausiai apie mane galite sužinoti paskaitę mano eilių.
Su draugais esu organizavusi bei dalyvavusi daugelyje renginių ir skaičiusi savo kuriamą poeziją. Sulaukiu daugybės šiltų atsiliepimų. Galiu atvykti ir į jūsų renginį arba pati paruošti programą jūsų šventei.
Su joga draugauju jau 14 metų, vedu jogos užsiėmimus vaikams ir suaugusiems. Taip pat, organizuoju patyrimo stovyklas savo sodyboje mažame ir mielame Dzūkijos kaime. Moku ajurvedinio masažo paslapčių.
Jeigu Jums kils noras su manimi bendradarbiauti visada esu atvira Jūsų pasiūlymams.
Daugiau apie mane galite sužinoti mano Facebook puslapyje


https://www.facebook.com/laima.petroniene

Tel. 8 656 353 74, el.p.

laimapetroniene@gmail.com

 


 

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos