Klubo "Kelias į save" vadovas Arūnas Jonuškis

 

Joga – daugiau nei fiziniai pratimai

 

Joga gali praktikuoti visi, bet ne kiekvienas randa šį kelią. Dažnas net nesusimąsto, kad tai gali pastūmėti jį tolimesniems dvasiniams ieškojimams. Kiti galvoja, kad norėtų, bet nesugebėtų, nes jų įsivaizdavimu joga - reiškia susukti savo kūną įvairiomis įmantriomis sunkiomis pozomis. Manau, kad pastaruoju metu vis populiarėjanti joga nėra vien tik fiziniai pratimai. Galima užsiimti žymiai gilesne joga, paremta skirtingų energijų bei būsenų pajauta bei jos valdymu. Tai padės iš esmės save keisti, kurti save naują. Nauja energija - nauja būsena. Nauja būsena – naujas žmogus. Naujas žmogus – naujas gyvenimas, naujas likimas.

 

Nenoras keistis

 

Save pakeisti nėra taip paprasta. Norisi, kad keistųsį kiti tik ne pats. Vidinei transformacijai reikia didžiulio noro ir vidinio darbo. Reikia keisti, konkrečiai tau žalingus įpročius. Tam reikalinga pastovi vidinė savistaba. Kas gali žinoti geriau, nei tu, kas tau žalinga, o kas ne. Prisirišimas prie senų įpročių neleis tau pasikeisti. Deja taip. Dažnai tai būna įsigėrę iki pat gelmių. Tačiau kito kelio nėra. Reikės peržengti per Patį Save. Savo ego. Atminkit tai jam skauda, o ne jūsų esmei, giliai ir neišmatuojamai. Pirmas žingsnis labai sunkus. Tarsi plėštumėt seną oda. Tačiau tų sluoksnių yra ne vienas. Ir tik pačiam juos reikia pastebėti, ir tik pačiam juos nusiplėšti. Studijuojant visus šventraščius, gludinsit save. Reikės atsisakyti daug nereikalingų savybių įgytų kelyje. Per nelyg didelis svarbumas, reikšmingumas, noras kitus mokyti, kaip gyventi. Įsižeidimas, kai tave sukritikuoja, atsisakymas žalingų svajonių, kurios tavo kūną ir dvasią sekina. Pyktis, kritika, netikėjimas. Visa tai mūsų viduje. Jokie gražiausi rūmai, įmantriausi apdarai to nepaslėps... nuo matančiojo ir nuo ieškančiojo. Šlifuoti deimantą, kuris yra mūsų viduje, teks pačiam. Nuo jo priklausys mūsų švytėjimas.

Dauguma žmonių skleidžia įtampą, baimes, pyktį, nepasitikėjimą, agresiją. Dažnai tai būna įsigėrę viduje, kiekvienoje ląstelėje. Bet pats žmogus to nepastebi. Jo niekas nemokino Tai pastebėti. Mūsų nemokė mylėti, šviesti, skristi, džiaugtis gyvenimu. Skleisti ramybę, meilę, vidinę palaimą. Nemokino jausti sklindančią šviesą iš mūsų vidaus ir ją skleisti. Tai ieškantis anksčiau ar vėliau atras. Nemokino priimti gyvenimo kaip dovanos. Kaip derinti savo norus su Gyvenimu, kad Gyvenimas yra nerealus. Ir ieškantis palaipsniui atskleis Gyvenimo žiedlapius.

 

Norų- iliuzijų protas

 

Gimstame tobuli. Kūdikio, vaiko būsenoje talpiname viską, pasitikime, priimame, išgyvename besąlyginę meilę, ramybę, džiaugsmo, palaimos būseną. Laimingi tiesiog kad esame. Vaikas turi prigimtinę buvimo čia ir dabar būseną. Bet deja tai greitai pamirštame… Minčių, nesibaigiančių norų pasaulis, mus įtraukia į savo iliuzinį pasaulį, kur prarandame savo dvasią…

Mokykla, tėvai, televizija, universitetai, draugai mus programuoja kitaip, jie moko norėti. Norėti daug… Daug daiktų, įmantraus maisto, pramogų, aukštos visuomeninės padėties. Taip nuo pat vaikystės pratinami norėti daugiau ir daugiau. Trokšti, norėti nėra blogai. Visi norime kažko. O tai stipri varomoji jėga. Tik ar tie troškimai tikrai mūsų esmės?... Gal jie mums tik primesti iš išorės?

Žmogus labiausiai trokšta būti laimingas. Bet dažniausiai tai daroma, siekiant materialaus. Daug turėsiu, pasieksiu, padarysiu karjerą – tikrai būsiu laimingas. Taip kuriamas gyvenimo scenarijus. Ir jį rašo ne kas kitas, o vis norintis daugiau norų – iliuzijų protas. Tai gimdo siekimą, kad viskas būtų pagal jį. Bet koks nukrypimas nuo scenarijaus kelia viduje siaubingą sumaištį, kuri ir sąlygoja mūsų fizinę ir dvasinę sveikatą.

Rytuose tai vadinama “iliuzija, Maja”. Tu laimingas  gali būti tik tada, kai išmoksti paleisti iliuzijas ir priimti gyvenimą tokį, koks jis tau duodamas. Aišku, kad mes visada turėsime ir turime turėti norų, planų. Bet būna taip kad ne visada jie realizuojasi, pildosi. Ir vietoje aklo įsikabinimo  išmokime įsiklausyti į situaciją. Gal dar neatėjo laikas? O gal aš dar neturiu pakankamai išvystęs tų savybių, kurios ‘Tai’ pritrauks į mano gyvenimą? “Suglamžykime” kaip popieriaus lapelyje užrašytą norą, paimkime kitą lapelį ir užrašykime naują savo planą. Mes tik laimėsime, taip tapsime lankstesni.

“Visas kančias kuria mūsų protas”, sakė Buda. Protiniai troškimai dažnai įkalina žmogų. “Protas”pastoviai kovoja.” Protas” pyksta, pavydi, įrodinėja savo, teisumą. “Protas” nemoka klausytis, neigia. Atsiradęs neigimas griauna žmogaus vidinį pasaulį, ardo jo fiziologiją. Žmogus, paskendęs rūpesčiuose, reikaluose, siekimuose, praranda sveikatą, ramybę. Gyvenimas tampa nesibaigiančių problemų ratu. Jis kaltina kitus – žmoną, vyrą, viršininką, draugus, seimą… tik ne save. Materija nėra blogai. Tik ji turi ateiti ne per įtampą. Siekiant su įtampa, mes įtampą tik didiname. Kol vieną dieną plyštame – infarktu, insultu, žiaurumu, savižudybėmis..

Troškimų- norų protas niekada nenustos norėti. Tik ko nori protas ne visada dvasiai to reikia. Kaip sakė Kristus “ kas aukšta žmonėms, tas žema dievui”. Patandžalis ”Radža joga” autorius jau prieš kelis tūkstanmečius sakė ‘Joga - tai darbas su savo protu”. Ir tik darbas  su savo dvasia mums padės transformuoti savo ‘protą’. Dvasinėmis praktikomis, jų tarpe ir joga, giliais išgyvenimais, meditatyvumu stabdomos mintys. Nes jos tik trukdys, jei norėsite išlikti ilgiau "čia ir dabar", meditatyvume, palaimoje, meilėje, ramybėje. Ir tik taip ir auginama dvasia, tik taip gilinamas meditatyvumas. Nesibaigiančių minčių  sustabdymas nėra sąmoningumo praradimas. Atvirkščiai, sąmoningumas tada tik ir prasideda.

 

Ieškojimų kelias

 

Visų dvasinių pratybų tikslas – harmonizuoti santykius su savimi ir aplinka, atrasti meditatyvumo ir buvimo dvasią. Rytų pratybomis pradėjau domėtis  jau 1980 metais. Tada dar buvau moksleivis. Vėliau daug sportavau, atradau rytų kovos menų, cigun, jogos, tai či pasaulį. Susipažinęs su šamanų pasauliu,  išgyvenau gilų gamtos dvasios potyrį, išmokau jausti medžius, žolę, žemę. Mokiausi pas vietnamiečius, tibetiečius, kiniečius, korėjiečius. Didžiausią antspaudą mano praktikose paliko mokytojas Don Men. Daugybė seminarų praplėtė mano akiratį. Taip pat ir gilesnio turinio knygų, bei rytų šventraščių skaitymas, studijavimas labai daug ką man atvėrė dvasioje. Dažnai susidurdavau su daugeliu aplinkiniu brukte brukdavusių savo žinias, bet nemokančių perduoti būsenų. O juk dvasinė transformacija tik tada ir prasideda, kai žmogui perteikiamas gilus išgyvenimas. Mano pokyčiai dvasioje tada ir prasidėjo, kai suvokiau – žinios yra pirma pakopa, sekanti pakopa – praktikos.  Paskaitai, sužinai ką nors naujo – išgyveni, vibruoji tame jausme. Taip per save “perleidęs”daugybę  mokymų, atvėriau save kūrybai. Vieną kartą tiesiog pajutau – visi pratimai, meditacijos, visos dvasinės praktikos tarsi įrašytos erdvėje. Jas padės atrasti tam tikros  būsenos, kurias tik pats  išlavinsi. Turėti mokytoją – labai gerai, bet jis tau tik žiežirba,  į savo dvasios laužą pats malkas turėsi mesti. Taip atvėriau mokytoją savo viduje. Dabar mano nerealūs mokytojai – visa gamta – katė, medis, gėlės žiedas, vėjas, dangus, vaikas, įvairios dvasinės praktikos, sunkios situacijos, kartais girtuoklis … Žaviuosi, laikau savo mokytojais tuos, kurie pakėlė savo dvasią per sunkias gyvenimo situacijas, ligas.

Domėjausi, gilinausi į įvairius religinius mokymus. Budizmas, induizmas, krikščionybė, sufizmas, daosizmas man -  viena, nedaloma. Tai vieną kitą “maitinančios” religijos. Žmogui jos visos duoda naudos. Svarbiausia ne “protu” suvokti, o dvasia, jaučiant šventraščių atspindžius išgyvenimais savo viduje. Kas eina dvasinių ieškojimų keliu priima viską į save kaip vaikas, pasitiki išoriniu pasauliu, sumažėja neigimas. Ir jei kas netinka, nebekritikuoji. Tiesiog sakai; ne man. O gal kada ir ateis laikas, kai tai priimsi.

Pagrindinis užsiėmimų tikslas – gilesnės meditatyvios sąmonės ugdymas. Tam padeda ne tik joga. Mokinamės pajausti gyvybinę energiją ir ja užpildyti kiekvieną kūno dalelę. Save laviname ci-gun mankšta, meditatyviu kvėpavimu, statinėmis bei dinaminėmis meditacijomis. Spalvų ir muzikos terapija praplečia ir sustiprina meditatyvumą, vidines būsenas.

 

12-kos meridianų joga

 

Mūsų kūne yra net 12 energinių kanalų, vadinamų meridianais. Natūraliai keisdamiesi gamtoje jie funkcionuoja kas dvi valandas. Meridianas – visą kūną persmelkiantis tam tikras pojūtis ir būsena. Jis keičia visą žmogaus fiziologiją ir refleksiją. Pavyzdžiui storosios žarnos meridianas aktyvina inkstų, žarnyno, limfos išsivalymą. Taip pat šią energiją tonizuojant išgyvenamas ryto švaros, lengvumo, šviesumo, vaikiškos nuostabos  pojūtis. Aktyvinant rąžuliu plonosios žarnos meridianą, išgyvensite nepaprastą laimingumo ir džiaugsmo būseną, energijos antplūdį, norą bendrauti, keliauti. Nuostaba gyvenimu, nedings iš jūsų veido. Pagerės lankstumas, įgysite kūno lengvumą ir judesių grakštumą. O jei atsitiks nelaimė, gana greitai, kaip vaikas, vėl švytėsite ir džiaugsitės kiekviena akimirka ir nuostabiausiu dalyku pačiame gyvenime - pačiu gyvenimu. Ši būsena ir energija ištiesina kūną, aktyvina įkvėpimą, pakelia krūtinę, atveria šonkaulius. Aktyvėja kepenų funkcija, susiaurėja per daug išsiplėtusios venos, pagerėja rega. Nes pagal kinų mediciną kepenys atsakingos už regą. Vedant energiją skrandžio meridianu – įgaunate sparnus, plūsteli naujų jėgų, pasitikėjimo, dvasinio skrydžio, optimizmo antplūdis. Meridianus galima aktyvinti rąžuliu jogos asanose, ci-gun pratimuose, kvėpavimu, būsena, muzika, spalvomis. Sujungus viską kartu gaunamos nepaprastas meditatyvus išgyvenimas. Jogos metu mokomės pajausti ir suaktyvinti skirtingas energijas. Ir tik pats žmogus tai gali išlavinti. Meridiano išlavinimą galima palyginti sakykime su anglų kalbos mokėjimu. Kaip ir kalbai išmokti reikalingos žmogaus pastangos, taip ir meridiano pojūčiui išlavinti reikalinga taip pat įdėti nemažai pastangų. Tiesa, vienas energijas, stiprias būsenas turime nuo gimimo, o kitas silnesnes arba naujas - reikia pačiam išlavinti.

Niekas už mus” neišvalys” ir “neatidarys” meridianų. Nuolat praktikuojant, lavinama vidinė savistaba , kuri padeda susivokti kur esame, kokių būsenų ir energijų mums labiausiai trūksta. Būsenų esti įvairių. Tai ramybės, meilės, pasitikėjimo savimi, džiaugsmo, švaros, meditatyvaus įsiklausymo, ištirpime tuštumoj… Jos visos mums reikalingos. Nuolat treniruojantis keičiasi, stiprėja mūsų energetika, taip pat ir mūsų sveikata. Vystant meridianus, užsiėmus savęs pažinimu, keisis ir jūsų “protas". Jūs jį neišvengiamai pakeisite. Gyvensite ne tik dėl savęs. Prasidės dvasinis asmenybės kūrimas. Kokia dvasia, tokie ir gyvenimo įvykiai. Juk tik išmokę mylėti, pritrauksite meilę į savo gyvenimą, išugdę pasitikėjimą savimi, tapsite savo gyvenimo šeimininku, atsikratysite baimių. Galite išvystyti tokias savybes, apie kurias, net pasvajoti negalėjote. Atsivers naujas, daug spalvingesnis pasaulis.

Praktikuojančio neaplenks gyvenimiškos problemos. Tik jis jau turi kitą jų matymą. Jas mokysis priimti, kaip savo gyvenimo dalį, kaip pamoką. Pažinęs ieškojimų skonį ir turėdamas įvairilypes praktikas jis tik išsigrynins, sustiprės. Gyvenimiškos problemos, nelaimės, ligos jam – naujos, gilesnės asmenybės pamato kūrimas.

 

Grįžimas namo

 

Pastebėjau, kad lankantys užsiėmimus žmonės mažiau veliasi į konfliktus, išmoksta atleisti, pamilti, stipriau jaučia gamtą. Patyrę  per treniruotes  įvairias dvasines būsenas, palaipsniui perkelia jas į savo kasdienybę. Žmogų pradeda  tenkinti vis paprastesni gyvenimo dalykai: paprastas maistas, neįmantrūs rūbai. Papraščiausias pasivaikščiojimas gamtoje teikia didelį malonumą. meditatyvumui gilėjant, tampa maloni, nevarginanti ir kasdienė buitis. Juk pažiūrėkite - mes visko turime tiek daug. Daug daugiau negu mūsų seneliai ir proseneliai. O nesijaučiame laimingi. Medis, vaikas, žolė skleidžia dvasingumą, palaimą, o paprastas žmogus – ne. Turime daug ko pasimokyti.

Iš tikrųjų pagal rytų  filosofiją dvasiniame kelyje nieko naujo neįgyjame. Tai tiesiog kelionė namo, pas save… į savo dievišką prigimtį. Tokie buvome, kai gimėme. Proto – troškimų pasaulyje nutolome nuo savo esmės, pasiklydome ir užsilikome, galvodami, kad tai realus pasaulis. Atradę jogos, kitų dvasinių praktikų kelią grįžtame į tikrąją realybę – savo savastį, atgimstame, tampame sąmoningi, savo gyvenimo ir dvasinės asmenybės kūrėjai.

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos