Indėnų išmintis

 

         Senieji lakotai buvo išmintingi. Jie žinojo, kad atitolusio nuo gamtos žmogaus širdis pasi­daro kieta; jie žinojo, kad liovus didžiai gerbti visa, kas gyva, visa, kas auga, netrukus sunyksta ir pagarba žmogui. Todėl gamtos vaidmuo auklėjant jaunuolį, ugdant jo jautrumą, buvo labai svarbus. Lutheris Stovintis Lokys

 

         Imdami iš žemės tai, ko mums reikia, turime jai kuo nors atsilyginti. Žemė ir mes turėtu­me būti lygiateisiai partneriai. Galime atsilyginti že­mei pagarba, – tai labai paprasta, bet ir labai sunku. Ieškodami naftos, anglies ir urano, mes jau smarkiai sužalojome žemę, tačiau tą skriaudą dar galime ati­taisyti, – jei tik norėsime. Kasant žemės turtus, žūsta daug augalų. Kaip gražu būtų paberti sėklų ir paso­dinti sodinukų, ir sugrąžinti žemei tai, ką sunaikino­me. Turime pagaliau suprasti, kad negalima vien tik imti ir niekad nieko neduoti. Savo motinai, savo že­mei, turime atiduoti tiek, kiek esame iš jos paėmę. Jimmie C. Begay

 

         Jeigu neleisi savo širdžiai sukietėti. Jei būsi žmonėms draugiškas ir paslaugus tie irgi bus tau pa­lankūs. Jie dovanos tau draugiškas mintis. Kuo dau­giau kam busi padėjęs, tuo daugiau tau bus skirta tokių gerų minčių. Žmonės linkės tau gera, o tai kur kas verčiau už turtą. Henry’s Senasis Kojotas

 

         Didžioji dvasia, apsaugok mane, kad nespręsčiau apie žmogų, kol nebusiu nuėjęs mylios su jo mokasinais.

Nežinomas apačių karys

 

          Mes turime rūpintis vieni kitais ir būti vieni kitiems parama. Todėl priimdami sprendimą kas kartą susimąstome, kokių pasekmių jis turės atei­tyje, ar būsimoms kartoms jis duos naudos, ar tik pa­kenks. Mes nuoširdžiai dirbame laukuose, iš kurių vaisių gyvename; lygiai taip pat nuoširdžiai turime rūpintis žmonėmis, kurie mus supa, – nes ir be jų neišgyventume. Carol Cornelius

 

Ši diena praėjo

Dienai praėjus,

prisimenu visa, ką esu padaręs.

Ar praleidau dieną veltui,

ar kažką nudirbau?

Ar įsigijau naują draugą,

ar priešą?

Ar niršau ant visų,

ar buvau geraširdis?

Kad ir ką šiandien būčiau nuveikęs,

visa praėjo.

Kol miegosiu,

pasaulis atvers naują, spindinčią dieną,

kurią galėsiu panaudoti

arba praleisti veltui,

kaip tik panorėsiu.

Sį vakarą sakau sau:

būsiu geras,

būsiu draugiškas

ir padarysiu,

ką būtų verta padaryti.

Calvin O. John

 

         Jūs pastebėjote, kad tiesa ateina į pasaulį su dviem veidais: vienas liūdnas ir sielvartingas, kitas juokiasi. Tačiau tai vienas ir tas pats veidas – ir tas, kuris juokiasi, ir tas, kuris verkia. Kai žmonės puola į neviltį, jiems reikia besijuokiančio veido. Bet kai per daug gerai klojasi ir kai jie tampa per daug savim pa­sitikį, tada jiems geriau išvysti verkiantįjį veidą. Hehaka Sapa

 

         Jums, baltiesiems, mes buvome laukiniai. Jūs nesupratote mūsų maldų. Net nemėginote suprasti. Kai giesmemis garbinome saulę, mėnulį ar vėją, jums atrodė, kad meldžiamės stabams. Nesu­prasdami mūsų ir tik todėl, kad mūsų garbinimo bū­das buvo kitoks negu jūsiškis, prakeikėte mus kaip paklydusias sielas.

Visa kūrinija mums buvo Didžiosios Dvasios sutver­ta – saulė, mėnulis, medžiai, kalnai ir vėjas. Kartais per tai, ką ji sukūrusi, mes priartėdavom prie jos pa­čios. Argi tai blogai? Žinau, kad mes iš visos širdies tikime aukščiausia esybe, galbūt mūsų tikėjimas net stipresnis už daugelio baltųjų, vadinusių mus stab­meldžiais. Raudonodžiai laukiniai visada buvo glaudžiau susiję su gamta negu baltaodžiai laukiniai. Gamta – tai knyga tos didžiosios galios, kurią jūs vadinate Dievu, o mes – Didžiąja Dvasia. Koks gi skirtumas, kaip pavadinsi! Tatanga Mani

 

           Kai buvau vaikas, mokėjau duoti ir dalytis; ta­pęs civilizuotas, šias dorybes praradau. Gyvenau na­tūralų gyvenimą, o dabar gyvenu dirbtinį. Anuomet man buvo brangus kiekvienas gražutis žvirgždo ak­menėlis, aš jaučiau pagarbą kiekvienam medžiui. Amerikos senbuvis buvo išdidus ir kartu nepaprastai nuolankus. Pasipūtimas buvo svetimas ir jo prigim­čiai, ir mokymui. Gebėjimo išreikšti save kalba jis niekad nebūtų sumanęs laikyti įrodymu, kad žmo­gus pranašesnis už nekalbančius sutvėrimus; priešin­gai, šis gebėjimas jam atrodė pavojingas. Jis tvirtai tikėjo, kad tylėjimas – tai tobulos harmonijos žen­klas. Tylėjimas ir tyla jam reiškė kūno, proto ir sielos pusiausvyrą. Jeigu paklausi indėną: „Kas yra tyla?“- jis tau atsa­kys: „Didžioji Paslaptis. Šventoji tyla – tai Jos bal­sas“. O jeigu paklausi: „Kas yra tylos vaisiai?“ – jis pasakys: „Savitvarda, tikra drąsa ir ištvermė, kantry­bė, orumas ir pagarba“. „Laikyk liežuvį už dantų jaunystėje”, – sakydavo se­nasis vadas Vabašo, – „tada galbūt senatvėje padova­nosi savo tautai išmaningą mintį“. Ohiyesa

 

         Mokyti tylos, tylėjimo pradėdavom labai anksti. Mokydavome vaikus sėdėti tyliai ir jausti, kaip tai smagu. Mokydavome juos naudotis savo jutimais, užuosti įvairius kvapus, žiūrėti, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra ką matyti, ir atidžiai klausytis, kai aplinkui, regis, visiškai ramu. Nemokantis tyliai sė­dėti vaikas tiesiog lėčiau vystėsi. Nesantūrus, triukšmingas elgesys mums atrodė ne­priimtinas, nes nenuoširdus, o be perstojo šnekantis žmogus — neišauklėtas ir išsiblaškęs. Pokalbis niekad nebūdavo tučtuojau pradedamas ir skubotai varomas pirmyn. Niekas neužsipuldavo su klausimu, kad ir kokiu svarbiu, ir neversdavo kito atsakyti. Iš tiesų mandagus būdas pradėti pokalbį buvo valandėlę drau­ge tyliai pagalvoti; bet ir įsikalbėję mes gerbdavome kiekvieną stabtelėjimą, kai pašnekovas nutildavo ir susimąstydavo. Tylėjimas lakotams buvo labai svar­bus. Nelaimėje ir sielvarte, kai mūsų gyvenimą pa­liesdavo ligos ar mirties šešėlis, tylėjimas buvo pagar­bos ženklas; tylėdavome ir pakerėti ko nors didingo ir įstabaus. Lakotams tylėjimas buvo didesnė jėga ne­gu žodis. Lutheris Stovintis Lokys

 

          Ką tu matai, mano drauge? Tik paprastą seną puodą, įdubusiais šonais ir pajuodusį nuo suo­džių. Jis stovi ant ugnies, ant šitos senos malkomis kūrenamos krosnies, jame kunkuliuoja vanduo, ir ky­lantys garai kilnoja dangtį. Puode verdantis vanduo, mėsa su kaulais ir riebalais ir daug daug bulvių. Atrodo, jis neturi mums ką pasakyti, šitas senas puo­das, tu apie jį net nesusimąstai. Nebent užuodi, kaip skaniai kvepia sriuba, ir suvoki esąs alkanas. Bet aš esu indėnas. Aš mąstau apie paprastus, kasdie­nius daiktus- tokius, kaip šis puodas. Kunkuliuo­jantis vanduo radosi iš lietaus debesies. Jis simboli­zuoja dangų. Ugnis randasi iš saulės, šildančios mus visus — žmones, žvėris, medžius. Mėsa primena man keturkojus padarus, mūsų brolius, žvėris, kurie teikia mums maistą, kad galėtume gyventi. Garas simboli­zuoja gyvybės alsavimą. Jis buvo vanduo, o dabar ky­la į dangų ir vėl tampa debesiu. Visa tai yra šventa. Žiūrėdamas į šį puodą, pilną gardžios sriubos, mąs­tau, kaip paprastai, neįmantriai manimi rūpinasi Vakan Tanka, Didžioji Paslaptis. Mes, sijai, dažnai galvojame apie kasdienius daiktus, mums jie turi sielą. Aplinkinis pasaulis pilnas simbo­lių, mokančių gyvenimo prasmės. Jūs, baltieji, sako­me, turbūt pusiau akli, kad tiek nedaug tematote. Mes matome daug dalykų, kurių jūs jau seniai nepastebi­te. Galėtumėt matyti ir jūs, jei tik norėtumėt, bet ne­beturite laiko – esat labai užsiėmę.

Dėkojame motinai žemei, kuri mus maiti­na. Dėkojame upėms ir upeliams, kurie mums duo­da vandenį. Dėkojame žolėms, dovanojančioms savo gydančias galias. Dėkojame kukurūzams ir jų bro­liams ir sesėms, moliūgams ir pupelėms, palaikantiems mūsų gyvybę. Dėkojame krūmams ir medžiams, ku­rie augina mums vaisius. Dėkojame vėjui, kuris vėdi­na orą ir išvaiko ligas. Dėkojame mėnuliui ir žvaigž­dėms, kurie mums šviečia saulei nusileidus. Dėkoja­me seneliui He-no, globojančiam mus, savo anūkus, ir dovanojančiam lietų. Dėkojame saulei, kuri iš aukš­tybių draugiškai žvelgia į žemę. Bet labiausiai dėko­jame Didžiajai Dvasiai, kuri sutelkia visą gerumą ir visa kreipia savo vaikų labui.

 

namuose iš aušros

namuose iš vakaro žaros, namuose iš tamsaus debesies, namuose iš lietaus,

namuose iš tiršto rūko,

namuose iš vaisingų žiedadulkių,

namuose iš žiogų,

kur debesų tamsa duris apsiaučia,

kur vaivorykšte veda keliais,

kur aukštai įsirėžęs žaibo zigzagas,

o dievybe!

Tamsaus debesies mokasinais

ateiki pas mus,

viršum griaustiniui dundant,

ateiki pas mus,

su lietaus debesimis po kojom,

su vaivorykšte aukštai virš galvos,

ateiki pas mus,

apšviesta blyksinčių žaibų.

Aš atnašauju tau auką,

tau kyla aukštyn mano dūmai.

Atgaivink mano pėdas.

Atgaivink mano kojas.

Atgaivink mano kūną.

Atgaivink mano dvasią.

Nuvyki ligą nuo manęs.

Tu nuvijai ją nuo manęs,

toli nuo manęs nuvijai,

Laimingas jaučiu,

kaip grįžta jėgos,

Jungas, vėl spindi mano akys,

laimingas, vėl šviesi galva,

laimingas, vėl tvirtos kojos.

Laimingas, tu nuvijai ligą.

Laimingas vėl galiu eiti.

Tegu keliausiu be skausmo.

Tegu keliausiu linksmas.

Taip kaip anksčiau tegu keliausiu.

Tegu laimingas keliausiu po lietaus debesimis.

Tegu laimingas keliausiu po vėsinančiu lietum.

Tegu laimingas keliausiu tarp gausybės augalų.

Tegu laimingas keliausiu žiedadulkių taku.

Tegu keliausiu sklidinas

džiaugsmo.

Navachų nakties giesmė Tse’gihi,

 

Kaip anksčiau tegu keliausiu.

Tebus gražu prieš mane.

Tebus gražu už manęs.

Tebus gražu po manimi.

Tebus gražu virš manęs.

Tebus gražu aplink mane.

Gražybe visa tenesibaigia.

Navachų apeiginė giesmė

 

Didžioji dvasia

aš nebe kurčias vėl girdžiu tave, ketursparnis laumžirgis man pakuždėjo, kad esame broliai. Girdžiu tavo balsą medžiuose, vėjyje… Bėgu per aukštą žolę nebe vienas vienužis. Vėl kartu su motina žeme prisiglaudžiau ją ir išgirdau kalbant skruzdėles, kurios niekad nepamiršo senojo tako. Aš atnešu šventuosius akmenėlius… Tahca Isnala

 

Mes mylime tylą;

mums netrukdo,

kai pelė

žaidžia mūsų namuos;

kai vėjas miške

šiurena lapus, —

mums nebaisu.

 

Mes praradome žemę ir laisvę, bet dar liko mūsų mąstysena ir gyvenimo būdas. Mes, indė­nai, galėtume reikšmingai prisidėti prie jūsų kultū­ros. Tik nedaugeliui baltųjų ateina į galvą, kad kitos odos spalvos žmonėms – raudonodžiams, juodaodžiams ar geltonodžiams – irgi rūpi, kaip padaryti šį pasaulį geresnį.

Baltojo žmogaus pasaulis gerokai pamišęs. Mums at­rodo, kad baltieji turėtų rasti daugiau laiko susibičiu­liauti su žeme, miškais, su visa kuo, kas auga, užuot blaškęsi nelyginant panikos apimta bizonų kaimenė. Jeigu baltieji žmonės paklausytų nors vieno kito mū­sų patarimo, galbūt pagaliau rastų pasitenkinimą, ku­rio dabar jiems taip trūksta ir kurį veltui bando pa­siekti įnirtingai vaikydamiesi pinigų ir malonumų. Mes, indėnai, ir šiandien galime pamokyti žmones, kaip gyventi santarvėje su gamta. Tatanga Mani

 

          Indėno ir baltojo santykis su gamta, vieno ir kito laikysena labai skiriasi; šis skirtumas nulėmė tai, kad vienas tapo gamtos saugotoju ir globėju, o kitas – naikintoju. Indėnas su visais kitais čia gimusiais ir gyvenančiais padarais turėjo vieną moti­ną - Žemę. Todėl jis buvo giminė visa kam, kas gyva, įr visoms būtybėms pripažino tas pačias teises kaip ir sau. Jis mylėjo ir gerbė visa, kas susiję su žeme. Baltojo laikysena buvo kita: žemė ir visa, ką ji išaugi­na, jam buvo niekas. Pats sau jis atrodė esąs aukštes­nis padaras, o visi likusieji, jo vertinimu, – žemesni. Taip jis tikėjo, taip ir elgėsi. Pats ėmęsis spręsti, kas vertas ir kas nevertas gyventi, tapo negailestingu nai­kintoju. Buvo kertami miškai, iki paskutinio naiki­nami bizonai, žudomi bebrai ir sprogdinamos jų įsta­biai suręstos užtvankos, žmogus nutildė net dangaus paukščius. Buvo suartos milžiniškos žole užžėlusios prerijos, kurios pripildydavo orą saldaus kvepėjimo. Išdžiūvo ir užtroško mano vaikystės šaltiniai, upeliai ir ežerai. Visa tauta buvo pažeminta ir pasmerkta mir­čiai. Taip visoms šio žemyno būtybėms baltasis žmo­gus tapo naikinimo simboliu. Su žvėrimi jis neranda kalbos, ir Žvėrys išmoko bėgti pajutę jį artinantis, nes ten> kur jis gyvena, jiems nėra vietos. Lutheris Stovintis Lokys

 

         Visa, ką jūs valgote, supakuota į plastiką, gražiai supjaustyta gabalėliais ir paruošta keptuvei, visa tai niekuo nekvepia ir nesukelia jums kaltės jausmo. Nešiodami audinių ar ruonių kailinius, jūs nenorite, kad kas primintų, kiek dėl jų pralieta kraujo, kiek patirta skausmo. Jei mes nušaudavome bizoną, tai žinodavome, ką pa­darėme. Mes paprašydavome jo dvasią atleidimo, pa­sakydavome jai, kodėl turėjome taip pasielgti. Malda pagerbdavome palaikus tų, kurie mums maistui ati­duodavo savo mėsą, pasimelsdavome, kad jie vėl su­grįžtų, pasimelsdavome ne tik už savo, bet ir už mū­sų brolių, bizonų genties, gyvybes. Kiekviena gyvybė mums šventa, Dakotos valstija turi specialius tarnautojus, kurių pareiga — kovoti su ken­kėjais. Šie sėda į lėktuvą ir iš oro šaudo kojotus. Ir veda apskaitą, užrašo į sąsiuvinį kiekvieną negyvą ko­jotą. Galvijų ir avių augintojai jiems už tai moka. Ko­jotai minta graužikais, lauko pelėmis ir kitais smul­kiais gyvūnėliais. Pasitaiko, kad suėda ir pasiklydusią avį. Jie yra gamtiniai atliekų dorotojai, išvalantys kraš­tą nuo visko, kas pūva ir skleidžia smarvę. Kas pasi­stengia juos prisijaukinti, tam jie tampa puikiu žaidi­mų draugu. Bet kai kuriuos žmones ima baimė pra­rasti keletą centų, jeigu kojotai bus gyvi, – todėl juos reikia žudyti iš lėktuvo. Kojotai buvo šiame krašte daug anksčiau, negu atsirado avys, bet jie jums vis tiek kliudo, – mat iš jų jūs neturite pelno. Išmiršta vis daugiau gyvūnų. Žvėrys, kuriuos šiame krašte apgyvendino Didžioji Dvasia, turi pasitraukti. Gyventi leista tik naminiams gyvuliams, tik žmonių augintiniams, – leista bent iki tol, kol bus varomi skerdyklon. Kokia baisi puikybė baltojo žmogaus, kuris tariasi esąs didesnis už Dievą, didesnis už gamtą! Baltasis sako; „Šį gyvulį paliksiu gyventi, nes iš jo uždirbsiu pinigų“. Ir vėl sako: „Anas žvėris turi mirti, nes iš jo nie­ko nepešiu, aš jo užimamą vietą mokėsiu geriau pa­naudoti. Tik miręs kojotas – geras kojotas“. Baltieji su kojotais elgiasi beveik taip pat blogai, kaip kadaise elgėsi su mumis, indėnais. Raišasis Elnias

 

          JŪS SKLEIDŽIATE MIRTĮ, perkate ir parduodate mirtį, bet nenorite jos pripažinti; nenorite pažvelgti jai į veidą. Jūs padarėte mirtį sterilią, nukilote kuo toliau nuo akių, atėmėte jos orumą. O mes, indėnai, vis dar galvojame apie mirtį, daug apie ją mąstome. Mastau ir aš. Šiandien būtų gera diena mirti,- ne per karšta, ne per šalta, – tokią dieną dalelė manęs gal dar galėtų pasilikti, gal dar truputį čia pabūtų. Puikiausia diena žmogui, atėjusiam prie savo kelio pabaigos. Žmogui, kuris yra laimingas ir turi draugų. Raišasis Elnias

 

         Daug yra kvailų dalykų jūsų vadinamojo­je civilizacijoje. Jūs, baltieji žmonės, kaip pamišę vai­kotės pinigo, kol sukaupiate tiek, kiek nepajėgsite iš­leisti ir per ilgiausią gyvenimą. Jūs plėšiate miškus, žemę, eikvojate gamtinį kurą, tarsi po jūsų nebeateis kita karta, kuriai viso šito irgi reikės. Visą laiką kalba­te apie geresnį pasaulį, o patys gaminate vis didesnes bombas, kad sunaikintumėt ir tą, kurį dabar turite. Tatanga Mani

 

         Jau seniai gyvename kartu su baltaisiais žmonėmis, bet kai kurie iš mūsų dar prisimena laikus, kai maitinomės iš medžiokles ir žūkles, o mūsų kaimuose stovėjo ne namai, bet vigvamai iš beržo žievės. Senais laikais mes rengėmės elnių odomis ir kailiais, akines ir krepšius pasidarydavome iš žvėrių odos, o dubenis ir lėkštes – iš medžio ar beržo žievės. Iki pasirodant baltajam žmogui, mūsų peiliai ir tomahau­kai, ir visi kiti įrankiai buvo akmeniniai. Akmeniniu peiliu supjaustydavome nušautą elnią, akmeniniais įrankiais nudildavome jo odą. Žvejodavome ant el­nio sausgyslių pakabintu akmeniniu kabliu, kurį kaip masalu įtrindavome elnio taukais. Paprasta ir giedra buvo mūsų būtis, o mūsų šeimos laimingos. Vyrai ir morerys duodavo santuokos įžadus Didžiajai Dvasiai Mūsų religija mokė tikėti Didžiąja Dvasia, visa su­kurusia ir visame kame esančia. Kiekvienu atodūsiu, tikėjome, mes susiliejame su jos gyvenimu ir galia. Bedagi

 

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos