ištraukos iš Bhagavadgytos
Su pagarba vertėjui Alfonsui Bukontui
Sankjos joga
Tiesą perpratęs vyras neliūdi, nei dėl mirusių nei dėl gyvųjų.
Kas vienodai priima džiaugsmą ar liūdesį, tas pribrendęs nemirtingumui.
Vienas mano, kad jį sunaikina, kitas taria, kad jis – žudikas,
Iš tikrųjų klysta abudu; nei jis žudo, nei jį nukauna.
Niekada negimsta, niekada nenumiršta,
Neužgimstantis, amžinas, žūstant kūnui Jisai išlieka.
Kas Jį negimdytą, pastovų, nepradingstantį amžiais supranta – tas mato.
Laikini šie suįrantys kūnai, esantysis juose nenumiršta.
Vaikystę keičia jaunystė, brandą - senatvė,
Esantysis taip keičia kūnus, ir išminčius dėl to nesutrinka.
Kaip drabužius mes keičiam, sunešioję senajį kūną, esantysis žengia į kitą.
Jo neperkerta kardas, nesudegina siaučiančios liepsnos,
Jokie vandenys nesudrėkina, nedžiovina joks įsaulis vėjas.
Nei užsidega Jis, nei subyra, nei permirksta, nei sudžiūva.
Visada ir visur jisai esti – nesudrumsčiamas, amžinas.
Neįžiūrimas, neapsireiškęs, nesikeičiantis.
Neišvengiamai miršta užgimęs, neišvengiamai gimsta numiręs.
Žengdami į mūšį kšatrijai jaučia, tartum rojaus vartus atvertus.
Nors pargriūva žudomi kūnai, esantysis niekad nemiršta.
Kąstos priedermę vykdant nevalia kovoje dvejoti,
Kas galėtų būt kariui puikesnio už teises kautynes.
Sėkmė, nesekmė, laimė, vargas, žūtis, pergalė lygūs.
Joga dabarties, išminties galia sutraukyk karmos pančius.
Ką pasieki, niekad nedingsta. Net mažytė dalis dharmos nuo didžiulės bėdos išgelbsti.
Mintys tų kam ryžto pristigo, nesuskaitomos ir daugiašakės.
Neprotingųjų kalbos kitokios, jie gašlauja ir taikosi rojun.
Nors puošni jų šneka, bet beprasmė: alksta valdžios ir smagumų,
Apeigų jie galybę atlieka, tačiau tesia gimimų grandinę.
Kas savo protą prapuldė, atsidėję juslių malonumams,
Niekada nepasieks samadhio – palaimingos minčių ramybės.
Išsilaisvink iš gunų, negeidauk, susitvardęs ir nedvilypis, būk pilnas satvos.
Sutelk jėgas veiklai, jos vaisiais visai nesirūpink.
Tegu vaisiai visai nevilioja, tačiau nepasiduok neveiklumui.
Atsparus, prieraišumą atmetęs, daryk kas daryti paskirta,
Vertink nesėkmę tiek, kiek ir sėkmę: ta ramybė joga vadinas.
Suvaldytos, budrios ir skaisčios mintys veiksmą kiekvieną pranoksta.
Te minties joga tavo tikslas, kas sugundytas vaisių – niekingas.
Išmintingam nėra nei nedoro, nei gero veiksmo.
Tad visur tiktai jogos tu sieki, nes joga veikimo menas.
Nuo veiklos pagimdytų vaisių išmintingas žmogus nusigręžia,
Ir sutraukęs gimimų grandinę, jis laimi beaistrę ramybę.
Kai sudrausmintas tavo protas paklydimų įveiks brūzgynus,
Tu pajusi – esi abejingas visam tam, ką girdi ar girdėjai.
Kai nevaržomos, nuramintos ir skaičios mintys įsitvirtins samadhy,
Susikaupęs tu jogą pasieksi.
Jei žmogus aistrų atsikrato, kur į širdį giliai įsiskverbę,
Savyje nuolat Atmanu džiaugias, - išmintis jo tvari, žinoki.
Kam širdis kančioj nesuvirpa, kas nelaukia malonių nei laimės,
Geismo, baimės nei pykčio neturi,- to dvasia atspari – tasai munis.
Kas troškimų visų atsisako, kas nei džiaugiasi, nei neapkenčia,
Pasitikdamas gera ir pikta, išmintis to tvari.
Kas savus jausmus nukreipia nuo pasaulio daiktų ir į vidų
Kaip vėžlys galūnes įtraukia, išmintis to tvari, žinoki.
Net išmanančiam vyrui, net garsiam išminčiui ne kartą
Užgniaužtieji jausmai pratrūkę, nepatvarią širdį įveikia.
Kam visi jutimai pavaldūs, to dvasia atspari.
Jei žmogus apie daiktus galvoja, jie jausmais prie daiktų prisirišę;
Prieraišumas pagimdo troškimą, o troškimas pyktį pagimdo.
Įsiplieskęs pyktis klaidina, atmintis suklydusiam niaukias;
Nyksta sąmonė, atminčiai temstant, o su ja ir žmogus pragaišta.
Kas savąsias jusles nugalėjęs, atsisako aistrų ir pykčio,
Pasidavęs Atmano valiai, to dvasia tolydžio giedrėja
.
Švarus, nedvejojantis, aiškus, jį liūdnumas ir skausmas palieka.
Juk nušvitusioj sąmonėj greitai susikaupus dvasia įsivyraus.
Kas budrumo skaistaus nepatyręs, tas sukaupti dvasios nepajėgia,
Be dvasios nėra jam ramybės, be ramybės, džiaugsmo nebus.
Jeigu pojūčiai trapūs, netvarūs nuolat širdį klastingai vilioja.
Kas jausmus pažabojęs sustabdo, nuo visų daiktų atitraukia.
Veržias polaidžio upės į vandenyną, bet jis lieka ramus – nei tvinsta, nei blaškos;
Ir tasai į kurį šitaip įteka norai, palaimingai nurimsta, ne taip kaip aistringam.
Kas pamiršta visa, ko geidė, be gėlos, be liūdnumo keliauja,
Negodus, be savimeilės, laisvas, tas įgyja skaisčią ramybę.
Tai Dievybės būsena, kas pasiekia ją, tas nepražūva,
Net mirties paskutinį mirksnį, jis į Brahmos nirvaną įžengia.
Karmos joga
Supratingiems - joga pažinimo, o veikimo joga – asketams.
Jei žmogus atsisako veiksmo, jis neveikiantis nepasidaro,
Nes pati neveikla savaime nesuteikia jam tobulumo.
Kas vien pojūčius laiko sutramdęs, o širdies gilumoj nesiliauja
Vis gardžiuotis juslių malonumais, apsimeteliu tą pavadinsiu.
Kas jusles širdim suvaldo ir nukreipia jas karmos jogai,
Iš veiksmų nelaukdamas vaisių, jis pakilęs, gilus.
Tai daryki, kas reikia daryti, neveiklumą veikla pranoksta;
Juk pražūtų net tavo kūnas, jeigu vengtum bet kokio veiksmo.
Neaukojamas Viešpačiui darbas, pančiais virsta šitam pasauly;
Todėl tik aukodamas veiki, kad nebūtum veiklos suvaržytas.
Aukomis jūs dievus maitinkit, o dievai tegu jus maitina;
Taip remdami vienas kitą, jūs aukščiausią palaimą patirsit.
Nuo kalčių apsivalo šventieji, misdami atnašų likučiais,
O netikėliai nuodėmę valgo, vien tik sau išsivirę maistą.
Tačiau Atmano sklidinas vyras vien tik Atmanu džiaugias be galo;
Kam vien Atmanas teikia ramybę, tam nurodymai jau nebesvarbūs.
Nebėra jam reikalo žemėj nei ką veikti, nei ką neveikti;
Nuo jokių būtybių, tas žmogus nebepriklauso.
Tad atliki, kas reikia atlikti, negeidaudamas atpildo, laisvas;
Tas, kas veikia sutraukęs pančius, nusipelno Aukščiausios Palaimos.
Ką atlieka žmogus garbingas, tai kitiems pamokymu tampa,
Savo darbu jis pavyzdį rodo, jį kartoja tuojau pasekėjai.
Te išminčius netrikdo tamsuolių nei mintim, nei savo siekimais;
Tegu skatina juos plušėti ir darbais kasdieniais džiaugtis.
Netgi pats didžiausias išminčius pagal savo prigimtį veikia,
Tačiau geismą ar šleikštulio jausmą, kelia mums jutimo dalykai,
Jie abu pasišventeliui – priešai, reikia vengti pakliūt į jų valdžią.
Pasistenk sunaikinti šlykštynę, kurs gabumą ir išmintį ryja.
Sako juslės žmogaus galingos, bet širdis pranašesnė nei juslės,
Pranašesnis už širdį budhis, bet Jisai pranašesnis už budhį.
(Jisai Atmanas, dvasia, galutinė tikrovė).
Kas aukščiau už budhį, suvokęs ir sustiprinęs Atmanu dvasią,
Mirtinai smeik, o kietaranki, geismą – sunkiai įveikiamą priešą.
Aukojimui Brahmanui joga
Daugel kartų gimiau Aš Ardžuna, kaip ir tu atėjai daugel kartų;
Aš menu gyvenimus būtus, tik tai tu negali jų atminti.
Pasišventėliai, man atsidėję,aistrą, baimę ir pyktį įveikę,
Išmintim nuskaidrinę sielą, jie į Mano Esimą įėjo.
Kas veikla? O kas neveikimas? Net galvotiems vyrams neaišku,
Tau veikimo atskleisiu mįslę, ją supratęs, bėdos tu išvengsi.
Už darbus šiame pasauly žmonėms greit nusišypso laimė.
Tad mąstyk apie veikimo prasmę! Klaidų, uždraustą veiksmą perprask!
Išmanyk kas yra neveikimas! Juk veikimo esmė slėpininga.
Tas, kas neveikime regi veiklą, o veikloj - neveikimą,
Tarp žmonių tasai išmintingas, savo darbus visiškai baigęs.
Kas be geismo pluša per dieną, kas sudegina atliktą veiksmą
Išminties ugnimi palaiminga – tą šviesiu nubudę vadina.
Iš darbų negeidaujantis vaisių, savarankis, patenkintas, tvirtas,
Nors jisai veikla užsiėmęs, tačiau nieko neveikia.
Be vilčių, be turto, pastogės, savo širdį ir protą sutramdęs,
Tiktai kūnu, kas būtina, veikia, todėl nuodėmės jis nepadaro.
Jis džiaugias doviu netikėtu, nepavydintis ir nedvylipis,
Ar jam sektus, ar ne, jis vienodas, ir net veikdamas laisvas nuo veiksmo.
Jis aukoja darbus kaip auką, tai veikla be pėdsakų dingsta.
Ir auka, ir aukojimas – Brahmanas, jo auka ant Brahmano – aukuro;
Kas taip regi, į Brahmaną grimzdamas, tas, laimingas, pasiekia Brahmaną.
Vieni penketą pojūčių neša į savitvardos ugnį lyg auką,
Kitiems aukos – daiktai, juos juslių ugnyje paaukoja.
Dar kiti pojūčių veiklą ir gyvybės sroves savo kūne
Ant savitvardos aukuro deda, išminties ugnimi jį užkūrę.
Tie – askezę aukoja, tie – turtą, anie jogos pratybas, tvarumą;
Vedų žodis, kartojamas garsiai – auka įžadus vykdančių jogų.
Įkvėpimui aukot iškvėpimą, iškvėpimui aukot įkvėpimą
Taip alsuodami elgiasi jogai – pranajama auka ta vadinas.
O kiti, apriboja sau valgį, teikia gyvasčiai gyvasties auką.
Kas ragauja aukos nektarą, tie pasiekia Aukščiausią Palaimą,
Neaukoję – šį būvį pražudo, kaip laimės jie aną pasaulį.
Taip šimtus aukų įvairiopų savo burna Brahmanas valgo,
Iš veiklos jos gimė, žinoki, tai suprasdamas išsivaduosi.
Daug svarbiau aukoti ne daiktus, o dvasios atnašauti auką.
Išsiaiškink tai, klausdamas guru, nuolankus jam, tarnaudamas romiai,
Tie, kas žino, kas regi teisybę, tas atskleis supratimą didį.
Kai nuskaidrins tiesa tavo žvilgsnį, niekados daugiau nepaklysi,
Ir matysi visas būtybes tu savy ir many.
Net jei būsi labai prasikaltęs nusidėjelis kuo didžiausias,
Tu vistiek išmanymo keltu bėdos gelmę perplaukt galėsi.
Savo pojūčius tramdo teisuolis ir skaistėja tikinčiam siela,
Išminties igijęs jogas susilauks aukščiausios palaimos.
Neišmanėliai neitikėję, nuolatos abejoja ir žūva;
Nes nėr abejojantiems laimės, nei ano, nei šio pasaulio.
To, kas veikdamas pagal jogą, išmintim dvejones iškirto,
Kas nurimo, esmę patyręs, to veiksmai nesupančioja.
Dvejones neišmanymas gimdo, jos širdį sukeroja,
Išminties kardu tad iškirsk jas, ir pakilk susitelkęs jogai.
Veiklos atsižadėjimo joga
Tiek veikla, tiek vengdamas veiksmo, tu patirsi aukščiausią palaimą,
Bet verčiau rinkis veiksmo jogą, negu veiksmo atsižadėti.
Kas nei geidžia, nei neapkenčia, tasai atsižadėjęs iš tikro;
Juk įveikęs savy dvilypumą, veiklos pančius lengvai jis nutraukia.
Tik naivuoliai kartoja, kad sankjos kelias – vienas, o karmos – kitas;
Kas nors vienu keliu nueina, abiejų vaisius tas ragauja.
Tu ir karmos joga, ir sankja gali tikslą pasiekti tą patį;
Kas juose dviejuose vieną regi, iš tikrųjų tas regi.
Tu be jogos vargu, ar įstengtumei atsižadėti;
Atsidėjęs jogai išminčius, greit įžengia į Brahmano šviesą.
Atsparus, joga užsiėmęs, apsivalęs, jusles sutramdęs,
Su būtybėm dvasia susiliejęs, netgi veikdamas lieka jis laisvas.
Tegu esmę suvokęs jogas – „neveikiu aš nieko“ vis jaučia,
Kai jis liečia, alsuoja ar uodžia. Kai jis tuštinas, vaikšto, užmiega.
Kai jis kalba, ragauja ar junta, kai jis mirkčioja, regi ar girdi,
tegu teigia; „tai mano juslės su pasaulio daiktais saveikauja“.
(tegu žino-jaučia, kad tai jis daro)
kas vien Brahmanui darbus paskyręs veikia, bet su veikla nesusijęs,
to negali sutepti blogis, kaip vanduo tyro lotoso lapo.
Kas nelaukia naudos iš triūso, Palaimingą įgyja ramybę;
O kas veikia alkdamas vaisių, tą apraizgo troškimų grandinės.
Taip mieste, kur devynetas vartų, viešpatauja neliūdinti siela;
Ji nedirba, save sutramdžius, ir neskubina nieko prie darbo.
Nuo darbų atsiskyręs viešpats neprisiima gėrio nei blogio.
Kas į Tai sutelkia visą širdį, ir mintim į Tai veržias ir siela,
Kas kaltes išmintim sunaikina, tie išėję negrįžta čia niekad.
Susivokę nemato skirtybės, tarp teisuolio brahmano,
Ir tarp karvės, šuns arba dramblio, arba to, kuris verda sau šunį.
Kas pasiekė širdim vienovę, tie jau įveikė žemėj samsarą
.
Vien tik sau lygus Brahmanas tyras, tiktai Brahmane jo buveinė.
Tegu laime jis nesidžiaugia, dėl laimės tegu nenuliūsta,
Atsparios dvasios, nesutrikęs, tegu Brahmane jis gyvena.
Kas vien Atmane džiaugsmą atranda, su pasaulio daiktais nesusijęs,
Tas nenykstančią patiria laimę, Dievo galiom sau širdį apvalęs.
Nes pasaulio trumpi malonumai žmogui teikia vien tiktai skausmą,
Juose džiaugsmo neieško išminčius, jie užgimsta ir nyksta bematant.
Kas čionai dar mirtingame kūne – santūrus, susipratęs – sutramdo
Troškimus ir aistras, ir pyktį, tas – laimingas žmogus, tas – jogas.
Kas širdy jaučia džiaugsmą ir laimę, iš vidaus regi trykštančią šviesą,
Nugalėję save asketai, troškimus, piktumą įveikę,
Toksai jogas brahmanu tampa ir pasiekia Brahmos nirvaną.
Nuo pasaulio daiktų nusigręžęs, į tarpuakį žvilgsnį nukreipęs,
Palengva išlyginęs šnervėm įkvėpimą ir iškvėpimą.
Be aistros, be baimės, be rūsčio ir mintis ir jausmus suvaldęs
Pasiryžęs tiktai išsilaisvint, visada toks išminčius laisvas.
Susitvardymo joga
Tai, ką atsižadėjimu žmonės pavadinę, supraski kaip jogą,
Nes troškimų visų neįveikus – joga negalima.
Išsiruošęs į jogos viršūnę, munis neatsisako veiksmo,
Tačiau tas, kas į ją įkopęs, jau neveikdamas skaistina sielą.
Kas su jokia veikla nesusijęs, kas juslių dalykams bejausmis
Ir ketinimų atsižadėjęs, tas pasiekė jogos viršūnę.
Žmogus pats sau didžiausias draugas, žmogus pats sau didžiausias priešas,
Tegu pats savimi save kelia ir savęs nesudaužo kaip indo.
Kas patsai save nugalėjo, tapo sau talkininkas ir draugas,
O suvaldyt savęs nepajėgęs – neapkenčia savęs tarsi priešas.
Kas nurimo, save įveikęs, tame Atmanas telkias Aukščiausias,
Kaitroj, šalty, laimėj, garbėj ir gėdoj.
Kas kilnus, kas jausmus sutramdęs, išminties prisodrinęs sielą,
Kam ir molis, ir auksas – tolygūs, tas žinok, susitvardęs jogas.
Kas šiltas su draugais ir su priešais, su vienminčiais ir nekentėjais,
Su niekšais ir su dorybingais, tasai puikus jogas.
Nuo visų slapčia atsiskyręs, te savimi teužsiima jogas,
Mintis, dvasią suvaldęs, be vilties, be jokios nuosavybės.
Savają sielą tegu skaistina jogos pratybom,
Kai į vieną sutelkiamas protas, kai jausmai ir mintys nurimę.
Tas ne jogas, kas valgo be saiko, arba kas nevalgo iš viso,
Kas miegot per ilgai įpratęs, arba kas nemiega tyčia.
Ir ilsėkis, ir valgyk saikingai, ir saikingai atliki darbus,
Ir miegoki, ir būdrauk, taip joga liūdnumą savyje tu įveiksi.
Kai minčių tekmė suvaldyta įsitvirtina Atmane,
Kai žmogus geismus nuramina, jis tada susijungęs, jis – jogas.
Sutramdęs sąmonę jogas, kaupia jėgą jogos pratybom,
Panašus jis į žvakės šviesą, nesuvirpančią vietoj bevėjėj.
Kai mintis suvaldyta jogos, nesiblaško visai, apmiršta,
Ir suradęs Atmane džiaugsmą tas, kuris Atmanu Atmaną regi,
Tenai esančio niekas neblaško, nei sielvartas, bėdos nelemtos,
Pasiekęs šį tikslą nemano, kad galėtų būt laimė didesnė.
Šitas būvis joga vadinas, jisai pertraukia liūdesio pančius.
Savyje visai numarinęs aistras, ir jų pasekmes, norus,
O pajautų pulkus gausingus ligi galo dvasia suvaldęs.
Kur nuklystų, į kokią pusę, neramus, besiblaškantis protas,
Iš visur tegu jį, suvaldytą, vėl grąžina Atmano valiai.
Nuraminęs širdį, tyras, neigimo ir aistrų atsikratęs,
Į save pasinėręs, sunaikinęs nuodemes jogas,
Savo sielą joga apvalęs, praregi išvydęs vienovę.
,
Jis būtybėse Atmaną regi, ir Atmane regi būtybes.
Kas visur, visada Mane mato, kas Many regi visą pasaulį,
Tas Manęs nepraranda niekad, o ir Aš neapleidžiu jo niekad.
Kas mane, kaip būtybių esmę, įtikėjęs vienove, vis garbsto,
Tasai jogas kur eitų, ką veiktų, tik Many gyvena.
Kas vien Atmaną regi, pažvelgęs į būtybių lytis gausingas,
Kam jų džiaugsmas ir skausmas tolygūs, tas, žinoki, tobulas jogas.
Širdis netvari, nuolat kinta, bet atmink, pratybom ją gali suvaldyti.
Kas savęs nepajėgia sutramdyt, tas vargu ar perpras jogą,
Pasišventėlis ją suvokia, patsai savo jausmus nugalėjęs.
Atkakliom, nuolatinėm pratybom, atsikratęs nuodėmių jogas,
Nuo gimimo ligi gimimo kyla prie Aukščiausio Tikslo.
Išmanymo ir atpažinimo joga
Iš minios tūkstantinės – vienas, gal išties siekia čia tobulybės,
O iš tų, kurie ją pasiekė, gal tik vienas – Mane patyręs.
Po daugybės mirčių ir gimimų, išmanusis Mane pasiekia
Su mintim; „Vasudeva“ – tai viskas, deja toks mahatma itin retas.
Yra keturios rūšys teisuolių, kurie garbsto Mane,
Tie, kas kenčia; kas trokšta vaisių; tie kas ieško esmės; ir išminčiai.
Nesvarbu, kokiam paveikslui nusilenktų su meile bhaktas,
Jam siunčiu tikėjimą tvirtą, kad jis nedvejotų sieloj.
Ne kiekvieno atsiveriu žvilgsniui, nes Mano esmė majos užgožta.
Manęs amžino, visad vienodo, nesuvokia apakęs pasaulis.
Šleikštulys ir geismas, dvylipumą pagimdo klaidingą.
Kas senatvės ir mirties pančius stengias pertraukt,
Tas išmano Brahmaną, tasai patiria Atmaną Didį.
Kas mane atpažista - visame,
Pas mane eina tie, net mirties paskutinį mirksnį.
Amžinojo Brahmano joga
Kas mane vienintelį mąsto mirties paskutinį mirksnį – Tas įžengia į Mano būtį.
Į Mane savo dvasią atgręžęs, į Mane nugramzdinęs širdį. Taip Mane tu pasieksi.
Jei žmogus, praktikuodamas jogą, nuolat mąsto Aukščiausią Purušą,
Visam tam, kas ne Jis, abejingas, jisai laimi Jo šviesią buveinę.
Kas mirties mirksnį mąsto Mane - begalinį, sutelkia tarp akių praną,
Tasai jogos ir meilės jėga susivaldęs, stebuklingą pasiekia Purušą.
Vartus veiksmo, jutimų užvėręs, širdyje uždaręs maną,
Link viršugalvio siųsdamas praną, susitelkęs jogos ramybėj,
Om kartodamas, skiemenį šventą, ir Mane mąstydamas nuolat,
Kas taip eina iš mirštančio kūno, tasai žengia keliu kilniausiu.
Gimties – myrio liūdna grandinė nusidriekus lig Brahmos pasaulio,
Tačiau baigias samsaros kankynė tiems, kas įžengė į Mano pastogę.
Auštant iš Neapreikštojo Būvio atsiranda apraiškos visos,
O kada naktis nusileidžia – grįžta jos Neapreikštajin vėlei.
Neapžvelgiamas daugis būtybių čia nubunda gyventi iš naujo,
Kad išnyktų nakčiai sutemus, kad atgimtų prašvitus dienai.
Bet kita Būtis viršum visko glūdi niekam neapsireiškus,
Amžina, be pradžios, be galo: ji žūvant būtybėms.
Nepriklauso ji formų pasauliui, Ji vadinas tikslu iškiliausiu;
Kas pasiekė Ją, tas negrįžta. Tai Aukščiausioji Mano buveinė.
Į šį amžiną, didį Purušą veda pasiaukojanti meilė;
Jame tvyro mirtingos būtybės, Jisai persmelkęs visą visatą.
O dabar paklausyk apie laiką, kada jogai, kūną palikę,
Iškeliauja atgimti iš naujo ir kada – nebegrįžta.
Šviečiant dienai, jaunačiai, ugniai arba šiaurėn kylančiai saulei, -
Išmintingi Brahmano žmonės, išsiruošę tuomet, Jį pasiekia.
Sklindant dūmams, tamsoj, šviečiant delčiai, ar pietuosna krypstančiai saulei,
Iškeliavę patenka mėnulin ir sugrįžta vėl gimti.
Du keliai – šviesusis, tamsusis – amžini trumpalaikiam pasauly;
Nesugrįžta, kas eina pirmuoju, kas antruoju – vėl grįžta į kūną.
Niekada nepaklysta jogas, jeigu šiuos kelius jisai žino;
Tad uolus visuomet būki, atsidėki jogai su meile.
Du kelius, jų esmę suvokę, atsisako ryžtingi šviesuoliai
Dovanų, aukų, žygio vaisių ir keliauja Aukščiausion Buveinėn.
AUKŠČIAUSIO IŠMANYMO IR AUKŠČIAUSIOS PASLAPTIES JOGA
Dabar slėpinį dar gilesnį Aš atskleisiu tau, ištikimasis;
Jį suvokęs ir sau pritaikęs, tu piktybės atsikratysi.
Ta paslaptis – amžina ir dėsninga, ji visų paslapčių slapčiausia;
Apsišvarint visiems ji pagelbsti. Tu gali ją perprast be vargo.
Jos nepaisantys žmonės grįžta vėl keliu mirties ir samsaros;
Paslaptim šia nepasitikėję nepasiekia Manęs.
Esmi persmelkęs visą pasaulį, bet aš Pats jame neapreikštas;
Manyje laikos visa, kas gyva, tačiau Aš gyvenu ne gyvybėj.
Į mane krinta visos esybės, kalpui baigiantis, žūvant pasauliui;
O naujam prasidėjus laikui, pagimdau jas iš naujo Aš vėlei.
Aš siunčiu gyventi iš naujo neaprėpiamą daugį būtybių,
Prigimties savo galiom beribėm jas kuriu, bejėges, be jų valios.
Bet nevaržo, suprask, tie verksmai Manęs karmos pančiais;
Atlieku juos, su jais nesusijęs, lyg žiūrovas – visad abejingas.
Ima niekint Mane tamsuoliai, apsireiškusį kūne mirtingam;
Jie aukščiausios esmės neišmano, nepažįsta pasaulio valdovo.
Neprotingųjų viltys bergždžios, ir darbai jų bergždi, ir jų mintys;
Susipainioję jie apgaulėj tarsi rakšai arba asurai.
Mane šlovina mahatmos, lyg dievai savo siela nušvitę;
Tik Many visų būtybių jie nemarų mato šaltinį.
Didžiadvasiai, per jogą atgiję, savo įžadų laikos kas dieną, -
Mane aukština savo meile, Mane garbsto širdim palaiminga.
Išminties atnašaudami auką, dar kiti Mane garbina,
Kaip išskaidytą ir daugialypę, visur esančią didžią Vienovę.
Aš – pasaulio motina, tėvas, Aš – jo protėvis, ramstis, kūrėjas,
Skiemuo OM – Aš, išskaistinąs sielą.
Aš - mirtis, Aš – nemirtingumas, nebūtis ir būtis Aš.
Jeigu auką kitoms dievybėms kas aukoja, giliai įtikėjęs
Tai ir jis esmės nesupratęs, vien tik man atnašauja.
Ar tu dirbtum, ar sėstum prie valgio, ar badautum, ar dovaną ruoštum,
Nesvarbu, kokį žygį atliktum – jį atlik, lyg aukotum man auką.
Taip tu pertrauksi karmos pančius, blogio – gėrio sunaikinsi vaisių,
Susitvardęs ir atsižadėjęs, pas Mane tu ateisi laisvas.
Aš vienodas visiems pasauly: tiems, kas myli arba neapkenčia;
Bet kas garbsto mane džiaugsmingai, tie – Many, Aš – juos gyvenam.
Jei Mane ima šlovint su meile nusidėjėlis didžiausias,
Jis teisus, jis vadinasi sadhur, nes jisai apsisprendė teisingai.
Jis netrukus, tiesą suvokęs, įgis amžiną, skaisčią ramybę:
Mano bhaktai nežūva niekad; tu gerai įsimink tai.
Gimę iš nuodėmingų įsčių – vaišijai, moterys, netgi šūdros –
Jeigu ieško Mano pastogės, jie keliauja keliu kilniausiu.
Tik Mane tu mąstyk, mylimasis, Mane šlovink, aukodamas auką.
Šitaip, vien tik Man atsidėjęs, tu pasieksi Mane – savo Tikslą.
GALIŲ APREIŠKIMO JOGA
Mano ištakos tamsios, neaiškios nei dievams, nei garsingiems rišiams:
Juk dievai ir didieji išminčiai Manyje prasideda.
Kas suvokia Mane kaip bepradį, negimdytą pasaulio valdovą,
Nesuklysta tasai, tarp mirtingų jis išvengia visų kaltybių.
Aš – visos esaties šaltinis, visam tam, kas yra, duodu pradžią;
Tai suvokę, Man pasiaukoję, Mane garbsto su meile išminčiai.
Tik mane mąstydami nuolat, pamokindami vienas kitą,
Jie vis kalba apie Mano būtį ir didžiulį patiria džiaugsmą.
Visada susitvardžiusiems bhaktams, kur Mane godoja su meile,
Išminties dovanoju jogą; pas Mane visus jinai veda.
Juos atjausdamas gailestingai, gyvenu Aš jų sielos gilybėj
Ir šviesiais išminties žibintais išsklaidau neišmanymo rūką.
Aš – būtybių nemirštanti siela, gyvenu jų širdy,
Aš – pradžia jų, Aš – vidurys jų, Aš visų jų baigta taipogi.
O beje, tos žinios – beprasmės, jos vien sąmonę slegia,
Tujen viena suprask: šis pasaulis – tiktai krislas būties Manosios.
NUOLANKIOS MEILĖS JOGA
Bet ir tie, kurie Neapreikštą, Nenusakomą garbsto Akšarą,
Nesikeičiantį, Amžiną, Didį, Visur esantį, Visad vienokį.
Susivokę, sutramdę pajautas ir pusiausvyrą proto išlaikę,
Visų gyvių džiaugsmu pasidžiaugę, jie pasiekia taip pat Mano būstą.
To, kuris Neapreikštojo siekia, laukia čia dideli sunkumai:
Juk mirtingas žmogus itin vargiai randa į Neapreikštąjį kelią.
Kas mintim į Mane veržias nuolat, visus darbus Man paaukoję,
Susitelkę jogos ramybėj ir Mane mąstydami garbsto,
Juos visus Aš gelbsčiu nedelsęs iš gimimų – mirimų rato,
Nes jie savo sąmonę giedrą nugramzdino Many.
Manyje širdimi įsitvirtink, Manyje išlaikyt stenkis protą –
Ir netrukus, įveikęs samsarą, tu gyvensi, kur Aš.
Nes pranoksta išmanymas veiklą, o išmanymą – susikaupimas;
Susikaupęs netrokšta vaisių, atsisakęs – greit laimi ramybę.
Jokiam gyviui nejaučiantis pykčio, malonus ir gailiaširdingas,
Troškimus, puikybę palaužęs, džiugesy bei varge vienodas.
Tvirtos valios, save suvaldęs, paaukojęs Man širdį ir protą,
Visada patenkintas jogas,- Man brangus jisai.
Man brangus, kas žmonių nekankina, kas nekenčia ir pats nuo pasaulio,
Kas įveikęs džiugesį, pyktį, nekantrybę, jaudulį, baimę.
Man brangus Mano tyras bhaktas, šaltakraujis, atsižadėjęs,
Sumanus, susikaupęs, ryžtingas, visus darbus pradėtus palikęs.
Man brangus tasai, kupinas meilės, kas nei džiaugias širdy, nei liūdi,
Kas numaldęs geismus ir piktumą, kas ir blogį, ir gėrį pranokęs.
Su draugais, nekentėjais vienodas, abejingas nešlovei ir garbei,
Ramus, laisvas, sutinkantis lygiai džiaugsmą, skausmą, šaltį ar karštį.
Kurčias gyriui, paniekai kurčias, vis patenkintas, mylintis, giedras,
Sieloj tvirtas, tylus, benamis,- jis mieliausias Mano bičiulis.
O, kaip brangūs Man bhaktai Manieji, įtikėję tvirtai Mano žodžiais,
Širdim garbstantys amžiną dharmą ir žengią į Mane – savo Tikslą.
LAUKO IR SUVOKUSIO LAUKĄ ATPAŽINIMO JOGA
Negeidimas daiktų išorinių, savyje savo ,,aš“ įveikimas,
Supratimas, kad ligos, senatvė, kad mirtis ir gimimas – tai vargas.
Laisvas veiksmas, nesusietumas su žmona, sūnumis, su pastoge,
Nuolatinė pusiausvyra sieloj, tiek piktybei, tiek gėriui supant.
Nuošalumas, vienatvės meilė ir vengimas minios triukšmingos,
Ir širdingas Manęs gerbimas, išugdytas jogos pratybom.
Siekiant Atmano – tolydumas ir troškimas perprasti esmę.
O kas klausos karštai apreiškimo, prapulties tasai perplaukia jūrą.
Klausi, kur pažinimas baigias? Ką suvokė tie, pelnę palaimą?
Žinok: Brahmanas Didis – bepradis: Jis pranoksta Nebūtį, Būtį.
Nes visur jo rankos ir kojos, visur žvelgia Jo akys,
Visur klausosi jautrios Jo ausys, Jis visur visame pasauly.
Jisai žėri visom savybėm, bet yra be juslių, be savybių;
Jis visuos – nesusietas su niekuo, Jis virš visko, o mėgaujas gunom.
Jis viduj ir greta sutvėrimų, tartum juda Jisai, bet sustingęs;
Protui Jis nesuvokiamai smulkus, Jis anapus, tačiau šalimais.
Nedalijamas, amžinas – regis, tarp esybių Jisai padalytas;
Jis visų esybių ramstis, jų darytojas, jų ėdikas.
Jis – visų šviesumas, Jis – toli už tamsybių;
Išmintis, išminčius, pats tikslas – kiekvienoj širdy Jisai glūdi.
Taip glaustai nusakau Aš Lauką, suvokimą ir tai, ką suvoki;
Šitai perpratę brangūs Man bhaktai Man būtį pasiekia.
Kiekvienoj esybėj Aukščiausias visą laiką esti tolygus,-
Jis nežūva su žūvančiais niekad; kas tai regi, tas regi iš tikro.
Nes matydamas didį Valdovą visame pasauly vienokį,
Pats nežemins jisai savo dvasios ir pasieks kilniausiąjį tikslą.
Ir kas Atmaną vien tik neveiklų visad regi, tas regi iš tikro.
Kas suvokia, jog visos būtybės tik Vienatiniam Viešpaty glūdi,
Jog iš Jo atsiranda jų apstas, tas į Brahmaną žengia.
Be jokių ypatybių, bepradis, neišnykstantis, amžiais vienodas,
Nei susitepa Jis, nei veikia - didis Atmanas kūne.
Kaip kad upėj lotoso lapas, kaip erdvėj spindulys ploniausias,
Taip nesitepa Atmanas, trumpalaikiam gyvendamas kūne.
IŠSIVADAVIMO IŠ TRIJŲ GUNŲ JOGA
Išmintim šita pasirėmę, Mano amžiną gimtį suvokę,
Jis nežūva, žūvant pasauliui, ir negimsta, pasauliui atgimstant.
Iš gamtos, iš Prakritės kyla gunos – satva, radžas ir tamas;
Jos sukausto, nemirtingąjį, gavusį kūną.
Iš trijų šviesiausioji – satva, spinduliuota, švari, sveikatinga,
Bet vis tiek ji pančioja žmogų, pažinimo ir laimės grandinėm.
Tu žinoki, radžas – aistringas, jį pagimdo potraukis, geismas;
Jisai veiksmo nebaigiamo pančiais pasišventėlį kausto.
Neišmanymo čia pagimdytas, nuolat akina žmones tamas;
Jis apraizgo tingulio pinklėm, lėkštumu, bukumu ir pagieža.
Satva žmogų sieja su laime, su veikla sieja radžo guna;
O užtemdantis protą tamas ruošia pančius apkiautėliui.
Jeigu sklinda nuovokos šviesos iš visų devynių kūno vartų,
Reiškia, kad sutvirtėjo satva žmoguje – tegu jis žino šitai.
Kada paima viršų radžas, širdyje viešpatauja geismas,
Ilgesys, godulys, neramumas ir troškimas veikt, ir tuštybė.
Niūrios mintys, bukaprotystė, apdujimas ir apsileidimas –
Šitie bruožai ryškėja bematant, kada kelias žmoguj tamo guna.
Kai sulaukia baigties miruolis, kurs gyveno kupinas satvos,
Jis teisiųjų buveinę nepaklysdamas randa.
Kai aistringas sutinka myrį, tas atgimsta supančiotas karmos;
Kas numiršta dvasios tamsybėj, eina vėl į paklydėlių įsčias.
Nuoširdžiausias atliktas darbas duoda satvos išgiedrintą vaisių;
Radžo gunos vaisius – liūdnumas, paklydimas – tamo vaisius.
Išmintis, supratimas – iš satvos, godulys ir geismas radžo;
Neišmanymas, bukaprotystė, apakimas, žinoki, iš tamo.
Tyri, šviesūs – kyla viršūnėn, pusę kelio nueina aistringi;
Veikiami paskutinės gunos, žemyn laidžias – jei tamsūs.
Jeigu jokio čia kito veikėjo neįžvelgsi, o vien tik gunas,
Jeigu Tą, Kas virš jų, suvoksi, tu įžengsi į Mano Būtį.
Atsispyręs gunų veikimui, greit įveikia mirtingas liūdnumą,
Jis nutraukia gimties – myrio pančius, nemarybės gardžiuojasi vaisiais.
Kas vienokiai priima veiklą, praregėjimą ir paklydimą:
Nesipiktina – jiems užėjus, nenusimena – jiems išnykus.
Sėdi tarsi visiems abejingas, nepasiekiamas Prakritės gunoms,
Nesudrumsčiamas mąsto sau vienas: ,,Šitaip gunos gunose juda“.
Kam vienodi – akmuo, auksas, molis, nemalonūs daiktai ir malonūs,
Ko nejaudina džiaugsmas ir skausmas, pagyrimas ir įžeidimas.
Kam garbė, nešlovė – vienodos, kas toks pat ir priešui, ir draugui,
Tas, paliekantis darbus pradėtus, ir yra ,,nugalėjęs gunas“.
Kas vien Man didžiai atsidėjęs, nuolatos Mane garbsto su meile,
Tas pribrendęs Brahmano būčiai, nes jis įveikė gunas.
Nes Aš amžino Brahmano ramstis, Jo buveinė ir Jo šeimininkas,
Pamatai nemirštančios dharmos. Tiktai Aš teikiu džiaugsmą bekraštį.
AUKŠČIAUSIOS DVASIOS JOGA
Stenkis rast kelią, ryžtingas keleivi, kad nebegrįžtum ratu samsaros;
Tark: ,, Atėjau pas Purušą, į pradžią, ten, kur užgimsta pasaulių paversmiai“.
Savo aklystę, kaltes, išdidumą, prieštarą džiugesio – skausmo įveikęs,
Mintį beaistrę sutelkęs Aukščiausian, ženki į savo amžiną tikslą.
Kas atėjo tenai, tas negrįžta, - tai paslaptinga Mano buveinė.
Kur širdyse Aš esmi, baigiasi klaidos
Manąją išmintį tvirtina Vedos, Aš – jų žinovas, Vedantos kūrėjas.
Pasišventėli nepriekaištingas, Aš tau atskleidžiau paslaptį didžią;
Kas suvokė ją, tas išmintingas. Jis atliks, kas paskirta jam, viską.
DIEVIŠKOS IR ASURIŠKOS PRIGIMTIES IŠMANYMO JOGA
Sielos satva, drąsa, dosnybė, ir minties, ir jogos tvarumas,
Saikingumas, aukojimas, žygiai ir stropus kartojimas Vedų.
Teisingumas, skaidra, nekenkimas, atsisakymas vaisių, švelnumas,
Negoslumas, gerumas būtybėms, sarmata, santūrumas, romumas.
Atsparumas, kantrybė, tyrumas, draugingumas, nesipūtimas, -
Kad užgimęs dieviškai skirčiai, tam būdingos šios ypatybės.
Įžūlumas, pyktis, šiurkštumas, išdidumas ir veidmainystė,
O taip pat apakimas – bruožai tų, kas gimė asurų lemčiai.
Nei veiklos, nei juoba neveikimo nesupranta demonai – žmonės;
Neteisingi jie ir nešvarūs, o jų poelgiai – nedorybingi.
Šis pasaulis, jie kalba, netikras, jis be pamato ir be Valdovo,
Visos dalys – palaidos, nedarnios, - kur dingstis jo? – ,,Vien tiktai geismas“.
Įsikalę sau šitokią mintį silpnapročiai ir menkadvasiai
Kaupia jėgą nusikaltimams, viską daro, kad žūtų pasaulis.
Kupini beribių geidimų, jie įžūlūs, išdidūs, dviveidžiai,
Siekia tariamo tikslo apakę, nedorais ir nežmoniškais būdais.
Bergždžiose mintyse nugrimzdę, apimti geidulių ir tūžmo,
Jie sau kraunas turtus neteisėtai, kad galėtų tenkinti geismą.
,,šiandien man į rankas kliuvo šitai, o rytoj – tą patenkinsiu norą;
Aš turiu jau turtą nemažą, bet vėliau dar daugiau įsigysiu.
Šitas priešas jau sunaikintas, nužudysiu ir kitą nutrukus;
Kaip man miela valdyt, viešpatauti, koks aš tvirtas ir koks aš laimingas.
Aš aukštos kilmės, aš didžturtis. Kas galėtų čionai man prilygti?
Aukomis aš pelnysiuosi garbę.“- rėkia tai neišmanėliai.
Pasiklydę minčių daugybėj, lyg tinkluos – įstrigę aklystėj,
Atsidavę juslių malonumams, pragaran krinta jie, nelabieji.
Pasipūtę ir užsispyrę, vis didžiuodamies savo turtais,
Veidmainiai dėl akių neša auką, o ne taip, kaip nurodyta Raštuos.
Kupini savimeilės, pykčio, šiurkščios galios ir purvino geismo,
Neapkenčia Manęs tie žmonės nei savy, nei kitoj būtybėj.
Tuos apakėlius, pilnus tūžmo, tuos menkus ir niekšingus žmones
Iš vienų asurų įsčių į kitas Aš metu samsaroj.
Pragaran veda trigubi vartai: geidulys, godumas ir tūžmas;
Jie bematant pražudo sielą – šių trijų tegu vengia kiekvienas.
Atsispyręs trims ydoms – vartams kurie veda tamsos karalystėn,
Žmogus pelno sau didžią palaimą ir keliauja Keliu Aukščiausiu.
Kas, nurodymus šastrų pamynęs, vien tik savąjį tenkina geismą,
Tas toli lieka nuo tobulybės, nepasiekia Aukščiausiojo Tikslo.
TREJOPO TIKĖJOMO JOGA
Tu supraski – būtybių viltys atitinka vidinę jų esmę;
Žmogus – tai, ką jis tiki, kuo vilias, nes tikėjimas sukuria žmogų.
Jei žmogus žiauriai sekina kūną, atvirkščiai negu moko šatros,
Prievartaudamas, pilnas geismo ir savimeilės, ir veidmainystės.
Jei bergždžiai badu marina visą būrį gyvų elementų,
O taip pat ir Mane jų gilybėj, - tu žinok, jis paklusęs asurams.
Satvos žmogui patinka valgis su aliejumi, sotus, sultingas,
Kuris teikia sveikatos, džiaugsmo ir žvalumo, ir ilgą amžių.
Rūgštų, kartų, sūrų bei karštą, itin aitrų ir aštrų valgį
Radžo gunos žmonės pamėgę: juos apninka liūdnumas ir ligos.
Jei aukoja, kaip nusakyta, iš širdies, negeidaudami vaisių,
Įsitikinę: ,,Reikia aukoti“, - tai auka pripildyta satvos.
Jei aukoja naudos sau ištroškę, vien tiktai dėl akių, veidmainingai,
Tokios aukos, atmink, o Bharata, būna kupinos radžo gunos.
Be maldos, be dalijamo valgio, nesilaikant šastrų, be dovio,
Neteisėta auka, o Partha, - ji tamsi, ji visa iš tamo.
Atvirumas, švara, pagarbumas dievui, brahmanui, gurui, senoliui;
Nekenkimas, dora, skaistybė – tatai žygdarbis kūno – tapas.
Malonumas kalbos, jos gerumas, teisingumas ir neužgaulumas,
Ir kartojimas Vedų kasdieninis – tai kalbos - tapas.
O širdies draugingumas, giedris, prigimties uolus valyvumas,
Susivaldymas ir nuolankumas – tai širdies nuskraidėjusios tapas.
Jei žmogus, tvirtai įtikėjęs, šį trejopą žygį atlieka
Sau negeisdamas jokio vaisiaus, - tai jo tapas šviesus, vien iš satvos.
Kas atlieka veidmainišką darbą dėl garbės, dėl savo didybės,
Tą aistrą veda, radžo guna, - netvarus ir lėkštas jo tapas.
Neišmanėlio žygis pradėtas, ar save, ar kitus kankinant,
Pražūtingas ir bergždžias, toksai tapas tamsus vadinas.
Dovanota laiku, širdingai, tam, kas verta, tinkamoj vietoj,
Su mintim: ,, Dovanoti dera“ , - dovana tokia pilna satvos.
Jeigu kas dovanoja nenoriai ar todėl, kad sulauktų pats dovio,
Arba naudą sau išskaičiavęs, - dovana tokia iš radžo.
Jeigu dovaną teikia ne vietoj, ne laiku, ne tam, kam reikia,
Ar su panieka, ar be godonės, - tai tamsi dovana vadinas.
OM, TAT, SAT – šitas trigubas žodis žymi šventrašty Brahmano vardą;
ATSIŽADĖJIMO JOGA
Maloningasis Viešpats pasakė:
Kas neveikia, nors akintų geismas, pranašams tas – atsižadėjęs;
Kas nelaukia iš veiksmo vaisių, aiškiaregiams tasai – atsisakęs.
,,Privalu atsispirti veiklai tarsi nuodėmei“, - skelbia galvočiai.
Dovanų ir aukų, ir žygių vengt nereikia – atlik juos su meile,
Nes pratybos, askezė ir aukos apsišvarint gelbsti išminčiams.
Kas atlieka veiksmus būtiniausius tarsi pareigą, jam uždėtą,
Iš veiklos negeidaudamas vaisių, - tas atsižada kupinas satvos.
Dvejones ir pasaulį atmetęs pilnas satvos vyras
Nesibaimina veiksmo kenksmingo ir nevengia naudingo veiksmo.
Negali tu neveikti nieko, kol būni šitame pasauly;
Bet jei veikdamas vaisių nelauki, tai esi jau atsižadėjęs.
Veiksmo pagrindas, jo atlikėjas, juslių organai, ar instrumentai,
Judesiai, ar paskatos kūno, ir Aukščiausia Valia – penktoji,
Kas penkių priežasčių nenutuokia, tik save telaiko veikėju;
Jis protu aptemusiu niekad nesuvokia esmės.
Jei suvokiantis regi vienovę, visų gyvių nekintančią esmę,
Atskirybėj visai neatskirtą, - suvokimas toksai pilnas satvos.
Jeigu regi jisai kas kartą daugialypę būtybių esmę
Ir atskirtą, ir padalytą - jį, žinoki, veikia radžas.
Jeigu kas pagal priedermę veikia, be aistros, neapykantos,
Abejingas veikimo vaisiams - toks veikimas šviesus vadinas.
Jeigu veiksmas iš užgaidos gimsta, jeigu jį tik savimeilė lemia,
Pastangų jeigu dedama daugel - tai veikimas vadinas aistringas.
Pavydus, godus, aistringas, iš veiklos nuolat geidžiantis vaisių,
Nešvarus, pilnas liūdesio – džiaugsmo, - toksai esti vedamas radžo.
Kas šiurkštus, užsispyręs, klastingas, apgaulus, gudraujantis, bukas,
Kas tingus, visad rūškana siela, - tą apėmusi tamo guna.
Kas išmano veikimą – neveiklą, neprivalomą – būtiną darbą,
Drąsą – nuogąstį, pančius ir laisvę, tojo protas kilęs iš satvos.
Jeigu protas negeba skirti teisingumo nuo nusikaltimo,
Būtinybės nuo draustino žingsnio, tai jisai iš radžo gunos.
Jeigu protas apniauktas tamsybių, jei iškreipia jisai suvokimą,
Gerbia nusikaltimą lyg dharmą – tai vadinasi tamsus.
O dabar paklausyk apie džiaugsmą, kuris irgi būna trejopas;
Po ilgų pastangų jisai gimsta, jam užgimus baigiasi kankynė.
Iš pradžių panašus į nuodą, o gale saldus kaip amrita,
Iš giedros minties ir sielos – šitoks džiaugsmas šviesus vadinas.
Iš jutimų pasaulio užgimęs pradžioje tarytum amrita,
O paskui panašus i nuodą – šitoks džiaugsmas vadinas aistringas.
Tu žinoki: tiek brahmano, vaišjo, tiek ir kšatrijo, irgi šūdros
Veiksmą, judesį lemia kiekvieną jų pačių prigimties trys gunos.
Rimastis, askezė, kantrybė, teisingumas, savitvarda, skaistis,
Įtikėjimas, išmintingumas – štai vertybės brahmano.
Sumanumas, jėga, atsparumas, prakilnumas, narsa per mūšį
Ir dosnumas, ir valdingumas – tokie kšatrijo bruožai.
Gyvuliai ir žemės dirbimas, ir prekyba – tai vaišjų verslas;
O tarnų visokiausių darbus pagal gimtį atlieka šūdros.
Nuo veiklos atsimesti neverta, net jei būtų jinai nuodėminga;
Juk darbai kaltėms apsisiautę taip, kaip liepsną apgobia dūmai.
Nuskaidrėjęs mintim, susitvardęs, savimi tvirtai įsitikėjęs,
Atsisakęs daiktų išorinių, abejingas ir meilei, ir pykčiui.
Nuošalus, prie valgio saikingas, kūną, žodį ir protą sutramdęs,
Susitelkęs visad dhijanos jogai ir juslių dalykams bejausmis.
Laisvas nuo savimeilės, turto, be gašlumo, be tūžmo, puikybės,
Savo ,, aš “ pamiršęs, nurimęs, - susitikt su Aukščiausiu jis vertas.
Tapęs Brahmanu, tyras, nušvitęs, nei jis trokšta ko nors, nei liūdi;
Kas vienoks su visom būtybėm, laimi tas Mano didžią malonę.
Mano meilės galia jis perpras, kas esmi Aš ir koks Aš iš tikro;
O paskui, Mano esmę suvokęs, pasiners jis į Manąją būtį.
Kas vis kreipias Manęs užtarimo, nors padaręs veiksmų įvairiopų, -
Tas pasiekia su Mano palaima nesikeičiantį, amžiną tikslą.
Į Mane širdimi atsigręžęs, Man paskyręs visus savo darbus,
Atsidėjęs jogos pratyboms, tik Mane tu mąstyki nuolat.
Kas vis mąsto Mane, tris gunas tas įveikia su Mano malone;
Kas apakintas savo puikybės, tas pražūva, žinok.
Širdyje kiekvienos būtybės didis Viešpats gyvena,
Jis lyg puodžius – ant žiedžiamo rato – jas vis suka majos galybe.
Aš tau atskleidžiau slėpinį, iš visų paslapčių slaptingiausią;
Apsvarstyk jį ligi galo, o paskui elkis taip, kaip nori.
Tad paklausyk paskutinio žodžio – paslapties Manos iš anapus.
Tu esi Man brangus išrinktasis, ir kalbu tau, kad būtum laimingas.
Tik Mane tu mąstyk. Mane šlovink. Man aukok. Mane saugoki dvasioj.
Pas Mane tai ateisi iš tikro, tau, o mylimas, pažadu šitai.
Visas priedermes, darbus pamiršęs tik Many tu ieškoki pagalbos.
Neliūdėk – Aš tave išvaduosiu iš kaltybių nuregzto tinklo.
Nesakyk šito Mano žodžio niekad niekam – ištark tiktai bhaktui,
Tiktai tam, kas nepiktžodžiauja, kas klusnus ir Man atsidėjęs.
O tasai, kas šį slėpinį gilų perteiks mylimiems Mano bhaktams,
Tas, pagerbęs Mane savo meile, greit pasieks Mano šviesią buveinę.
Tu žinok, jei žmogus kartoja mūsų pokalbį šį apie dharmą,
Išminties jis aukoja man auką: taip esmi Aš nusprendęs.
Netgi tie, kurie pokalbio švento tiktai klausos, širdim įtikėję,
Jie taip pat išsilaisvina veikiai ir pasiekia palaimos pasaulį.
