Kahlilis Džibranas

 

 

 

 

 

Pasiekęs pabaigą to, ka turėtum žinoti, atsidursi pradžioj to, ką turėtum jausti.

 

 

*

 

 

Jie sako man busdami: “Tu ir pasaulis, kuriame gyveni, tesate smiltys beribės jūros beribiame krante”. O aš sapnuodamas sakau jiems: “Esu beribė jūra, visi pasauliai tėra smiltys mano krante”.

 

 

*

 

 

Tik vienąkart man atėmė žadą. Tai atsitiko tada, kai manęs paklausė: “Kas tu esi?”.

 

 

*

 

 

Tiktai nepagavęs kamuolio, žonglierius ima man patikti.

 

 

*

 

 

Sfinksas prabilo tik sykį, ir štai ką Jis pasakė: “Smėlio smiltis – dykuma, o dykuma smėlio smiltis; dabar vėl visi tylėkim”.

 

 

*

 

 

Kai Dievas sviedė mane, akmenuką, į šitą nuostabų ežerą, aš sudrumsčiau jo paviršių daugybę ratilų.

Bet pasiekęs gelmę nuščiuvau.

 

 

 

 

*

 

 

Duokit man tylą, ir aš drąsa pranoksiu naktį.

 

 

*

 

 

Tas, kuris gali pirštu parodyti ribą tarp gėrio ir blogio - tas gali paliesti pati kraštelį Dievo drabužio.

 

 

*

 

 

Antrąsyk gimiau, kai mano siela ir mano kūnas pamilo vienas kitą ir susituokė.

 

 

*

 

 

Nežinau absoliučios tiesos. Bet esu nuolankus pries savo nežinojimą, ir tai yra mano garbė bei atpildas.

 

 

*

 

 

Rojus ten, už durų, kitame kambary, bet aš pamečiau raktą. Gali būti, kad tik ne vieton jį padėjau.

 

 

*

 

 

Aušra pasiekiama tik nakties keliu.

 

 

*

 

 

Dabar pasakykit man – ar įmanoma mums susitikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku?

 

 

*

 

 

Keliaudamas į Šventąjį Miestą, sutikau kitą maldininką ir paklausiau: “Ar čia tikrai kelias į Šventąjį Miestą?”

Jis tarė: “Sek paskui mane, ir tu pasieksi Šventąjį Miestą per vieną dieną ir naktį”.

Ir aš nusekiau. Mes keliavom daug dienų bei naktų. Tačiau šventojo Miesto nepasiekėm

 

Ir mane sukrėtė štai kas: jis supyko ant manęs, kad neteisingai mane vedė.

 

 

*

 

 

Verčiau mane, Dieve, padaryk liūto grobiu, negu triušį – mano grobiu.

 

 

*

Septyniskart aš niekinau sielą:

 

Pirmą, kai išvydau ją nusilenkiančią, kad pasiektų viršūnę.

Antrą, kai pamačiau ją šlubuojančią priešais luošį.

Trečią, kai jai buvo duota pasirinkti sunkų arba lengvą kelią, ir ji rinkosi lengvą.

Ketvirtą, kai nusidėjo ir pasiguodė, kad ir kiti taip daro.

Penktą, kai susilaikė iš silpnumo ir savo kantrybę palaikė jėga.

Šeštą, kai papeikė veido bjaurumą ir nesuprato, jog tai viena jos pačios kaukių.

Ir septintą, kai giedojo pagyrimo giesmę ir mane, jog tai dorybė.

 

 

 

 

*

 

 

Tu aklas, o aš kurčnebylys, todėl susiimkim už rankų ir pasistenkim suprasti vienas kitą.

 

 

*

 

 

Vieni esame lyg rašalas, kiti – lyg popierius.

Ir jei ne vienų juodumas, kiti būtume nebyliai.

 

 

Ir jei ne vienų baltumas, kiti būtume akli.

 

 

 

 

*

 

 

Mūsų protas – kempinė, mūsų širdis – tekmė.

Ar ne keista, kad dauguma mūsų mieliau traukiame į save, negu tekame?

 

 

*

 

 

Kai trokštate palaimos, kurios nesugebat įvardyti ir kai liūdit nežinodami kodėl, tuomet iš tikro jūs augat drauge su visais augančiais daiktais ir kylat į savo didįjį Aš.

 

 

*

 

 

Jūs geriate vyną, kad apsvaigtumėt; o aš geriu, kad jis išblaivytų mane nuo kito vyno.

 

 

*

 

 

Jei tartu žiema: “Mano širdyje pavasaris”, kas žiema patikėtų?

 

 

*

 

 

Daugelis teorijų – tarsi lango stiklas. Per jas tiesą matome, bet jos ir atskiria mus nuo tiesos.

 

 

 

 

 

*

 

 

Nesidalinkime ir nedalinkime. Poeto protas ir skorpiono uodega šlovingai kyla iš tos pačios žemės.

 

 

*

 

 

Kiekvienas drakonas gimdo šv. Jurgį ir būna jo nugalabytas.

 

 

 

 

 

*

 

 

Jeigu tektų rinktis: galia parašyti poemą ar neparašytos poemos ekstazė, pasirinkčiau ekstazę. Ji – geresnė poezija.Bet tamsta ir visi mano kaimynai sutariat, kad aš visada blogai rinkausi.

 

 

*

 

 

Dažnai mes dainuojam savo vaikams lopšines, kad patys galėtume miegoti.

 

 

*

 

 

Visi žodžiai tėra trupiniai, nubyrantys nuo proto puotos.

 

 

*

 

 

Siela ir kūnas nekovoja, nebent protuose tų, kurių sielos miega, o kūnai išsiderinę.

 

 

*

 

 

Jeigu nesuprantat draugo visomis aplinkybėmis, niekada jo nesuprasite.

 

 

*

 

 

Tik didis sielvartas ir didis džiaugsmas gali atskleisti savo tiesą.

Kad atsiskleistum, turi šokti nuogas saulėje, arba nešti savo kryžių.

 

 

*

 

 

Vien savo šešėlį tematai, kai atsuki nugarą saulei.

 

 

*

 

 

Ir mane lanko angelai bei velniai, bet aš jų atsikratau.

Kai ateina angelas, kartoju seną maldą, ir jam pabosta;

Kai ateina velnias, darau seną nuodėmę, ir jis apeina mane.

 

 

 

 

 

*

 

 

Keistas būdas nuolaidžiauti sau! Kartais, kai mane skriaudžia ir apgaudinėja, aš galiu juoktis iš tų, kurie mano, jog aš nežinau esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas.

 

 

*

 

 

Tik idiotas ir genijus laužo žmogaus sukurtus įstatymus; ir jie yra artimiausi Dievo širdžiai

 

 

*

 

 

Tik persekiojamas daraisi greitas.

 

 

*

 

 

Kai matote kalėjiman vedamą žmogų, tarkit savo širdy: “Galbūt jis išvengia dar ankštesnio kalėjimo”.

O kai matote žmogų girtą, tarkit širdy: “Galbūt jis stengiasi išvengti kažin ko dar atgrasesnio”.

 

 

*

 

 

Keista, kad mes visi karščiau ginam savo neteisybes, negu savo teises.

 

 

*

 

 

Jei mes išpažintume vienas kitam savo nuodėmes, visi juoktumės vienas iš kito, kad esam tokie neoriginalūs.

Jei visi atskleistume savo dorybes, irgi juoktumės dėl to paties.

 

 

*

 

 

Kartą toks žmogus sedėjo prie mano stalo, valgė mano duoną ir gėrė mano vyną, o išėjo juokdamasis iš manęs.

Paskui jis vėl atėjo duonos ir vyno, ir aš jį išvariau;

Ir angelai juokėsi iš manęs.

 

 

*

 

 

Jie laiko mane bepročiu, nes aš nenoriu savo dienų pardavinėti už auksą;

O aš laikau juos bepročiais, nes jie galvoja, jog mano dienos gali turėti kainą.

 

 

*

 

 

Jie išskleidžia prieš mus savo auksą ir sidarbrą, dramblio kaulą ir juodmedį, o mes išskleidžiam prieš juos savo širdį ir savo dvasią.

Ir vis dėl to, jie mano esą šeimininkai, o mes svečiai.

 

 

*

 

 

Labiausiai apgailėtinas yra tas, kuris savo svajones verčia sidabru ir auksu.

 

 

*

 

 

Mes kopiam į mūsų širdzių troškimų viršūnę. Jei kitas kopikas pavogtų tavo krepšį bei pinigus, prisiaugintų riebalų iš pirmojo ir apsisunkintu antruoju, pagailėk jo;

Kopimas taps sunkesnis jo kūnui, o našta pailgins jo kelionę.

Ir jei tu, liesasis, regi jo kūną sunkiai stumiantis aukštyn, padėk jam žengti kokį žingsnį; pats tapsi greitesnis.

 

 

*

 

 

Gilus ir aukštas eina gilyn arba aukštyn tiesia linija; tik erdvus gali judėti ratilais.

 

 

*

 

 

Jei ne mūsų svorių ir dydžių samprata, jonvabaliui pajustume tokia pat pagarbą, kaip ir saulei.

 

 

*

 

 

Galbūt žmonių laidotuvės yra vestuvių puota angelams.

 

 

*

 

 

Jei Paukščių Tako nebūtų manyje, kaip aš jį pamatyčiau arba apie ji sužinočiau?

 

 

*

 

 

Kiekvienas didis žmogus, kurį pažinojau, turėjo ką nors menka; tas menkniekis ir neleido jam būti neveikliam, išeiti iš proto ar nusižudyti.

 

 

*

 

 

Išmokau tylos iš plepio, pakantumo – iš nepakantaus, gerumo – iš negero, tačiau keista – aš nesu dėkingas šiems mokytojams.

 

 

*

 

 

Jei tematai, ka parodo šviesa, ir tegirdi, ką perteikia garsas,

Tuomet iš tiesų nematai ir negirdi.

 

 

*

 

 

Keliautojas esu, jūrininkas, ir kasdien atrandu naują žemę savo sieloje.

 

 

*

 

 

Atsiskyrėlis – tas, kuris atsižada nuotrupų pasaulio, kad galėtų džiaugtis pasauliu ištisai ir be perstojo.

 

 

*

 

 

Tarp mokslininko ir poeto plyti žalias laukas; pereis jį mokslininkas – taps išminčiumi; pereis poetas – taps pranašu.

 

 

*

 

 

Filosofas tarė gatvių šlavėjui: “Man gaila tavęs. Tavo darbas sunkus ir juodas”.

O šlavėjas atitarė: “Dėkui, pone. O koks yra tamstos darbas?”

Ir filosofas atsakė: “Aš tiriu žmogaus protą, veiksmus ir aistras”.

Tada gatvių šlavėjas vėl ėmė šluoti ir šypsodamasis tarė: “Man irgi tamstos gaila”.

 

 

*

 

 

Samojis dažnai yra kaukė. Jei galėtum ja nuplėšti, atrastum arba suirzusį genijų, arba sukčiaujanti protą.

 

 

*

 

 

Nuovokus priskiria man nuovokumą, o bukas – bukumą. Manu, jie abu teisūs.

 

 

*

 

 

Taip, Nirvana yra; ji yra, kai geni avis į žalią pievą, guldai vaiką miegoti, rašai paskutinę poemos eilutę.

 

 

*

 

 

Mes pasirenkam savo džiaugsmus ir širdgėlas gerokai anksčiau negu juos patiriame.

 

 

*

 

 

Troškimas – puse gyvenimo; abejingumas – puse mirties.

 

 

*

 

 

Pasiekęs savo aukštį, tu geisi vien geismo, alksi alkio ir trokši dar didesnio troškulio.

 

 

*

 

 

Vėžliai daugiau gali pasakyti apie kelius nei kiškiai.

 

 

*

 

 

Štai koks paradoksas: gelmė ir aukštybė yra artimesnės viena kitai nei vidurys kiekvienai iš jų.

 

 

*

 

 

Kartą per šimtą metų sode tarp Libano kalvų susitinka Jėzus Nazarietis ir krikščionių Jėzus. Ir jie ilgai kalbasi; ir kaskart Jėzus Nazarietis nueina tardamas krikščionių Jėzui: “Biciuli, bijau, kad mudu niekad, niekad nesutarsim”.

 

 

*

 

 

Druskoj turi būti kažkokios keistos šventybės. Ji mūsų ašarose ir jūroje.

 

 

*

 

 

Rudenį surinkau visas savo graužatis ir užkasiau sode.

Kai sugrįžo balandis ir pavasaris atėjo tuoktis su žeme, mano sode išaugo gražios gėlės, nepanašios į visas kitas.

Ir kaimynai ėjo jų pasižiūrėti, ir visi sakė man: “Kai ateis ruduo, per sėją duoki mums šitų gėlių sėklų, kad mes irgi tokių turėtume savo soduose.

 

 

*

 

 

Tu tikriausiai girdėjai apie Palaimintąjį Kalną.

Tai aukščiausias kalnas mūsų pasauly.

Kad pasiektum jo viršūnę, privalai trokšti tik vieno – nusileisti ir būti drauge su tais, kurie gyvena giliausiame slėnyje.

Todėl jis ir vadinamas Palaimintuoju Kalnu.

 

 

*

 

 

Mylintieji apglėbia tai, kas yra tarp jų, o ne viens kitą.

 

 

*

 

 

Tavo protas ir mano širdis nesutars, kol tavo protas gyvens skaičiuose, o mano širdis - migloje.

 

 

*

 

 

Didžiausią turtuolį ir didžiausią vargšą teskiria bado diena ir troškulio valanda.

 

 

*

 

 

Jei tavo širdis ugnikalnis, kaip gali tikėtis, kad tavo rankose sužydės gėlės?

 

 

*

 

 

Gaila, kad pinigų keitėjai negali būti geri sodininkai.

 

 

*

Kaip dažnai priskirdavau sau nusikaltimus, kurių niekad nepadariau, kad kitas greta manęs gerai jaustųsi .

 

 

 

 

 

*

Jei visa, ka jie sako apie gėrį ir blogį, būtų tiesa, mano gyvenimas tebūtų ištisas nusikaltimas.

*

Gailestis tėra pusinis teisingumas.

*

Dažnai neapkenčiau kitų, kad apginčiau save; jeigu būčiau stipresnis, tokio ginklo nenaudočiau.

*

Koks kvailas tas, kuris šypsniu dangsto iš akių sklindančią neapykantą.

*

Tavo pasakymas "Nesuprantu tavęs" yra pagyra, kurios aš nevertas, ir ižeidimas, kurio tu nenusipelnai.

*

Kai pasieksit gyvenimo širdį, pajusit esą ne aukščiau už nusikaltėlį ir ne žemiau už pranašą.

*

Valdžia - sutartis tarp jūsų ir manęs. Ir aš ir jūs dažnai esame neteisūs.

*

Nusikaltimas - arba kitas reikmės vardas, arba ligos išraiška.

*

Ar yra didesne klaida, kaip suvokti kito klaidas?

*

Kaip lengvabūdiškai nori, kad žmonės skraidytų tavo sparnais, o negali jiems duoti net plunksneles.

*

Neapykanta yra negyvėlis. Kas iš jūsų geidžia būti kapu?

*

Negali teisti žmogaus jo nepažinęs, o kaip menkai tu ji pažisti.

*

Kokia ribota regmė, iškelianti skruzdes triūsą virš žiogo dainos.

*

Iš tiesų mes kalbame sau, bet kartais pakankamai garsiai, kad ir kiti mus išgirstų.

*

Anapus grožio nėra nei religijos, nei mokslo.

*

Tikrai didis žmogus tas, kuris nesiekia valdyti ir pats nesileidžia valdomas.

*

Pakantumas - puikybe serganti meile.

*

Aš - ir liepsna, ir žagaras, viena mano dalis naikina dalis.

*

Fanatikas - kurčias kaip siena oratorius.

*

Faktas - belytė tiesa.

*

Artimiausi mano širdžiai yra karalius be karūnos ir vargšas, nemokantis prašyti išmaldos

*

Mūsų sukurtiems įstatymams paklūsta mūsų protas, bet niekad - dvasia.

*

Viena moteris protestavo: "Juk tai buvo teisingas karas. Jame žuvo mano sūnus.”

*

Tasai, kuris klauso tiesos, nėra mažesnis už bylojantį tiesą.

*

Nuovokus priskiria man nuovokumą, o bukas - bukumą. Manau, jie abu teisus.

*

Tik turintys paslapčių savo širdyse gali atspėti mūsų širdžių paslaptis.

*

Tikėjimas - oazė širdyje, kuri niekad nebus pasiekta mastymo karavanu.

*

Kalbiausias nėra protingiausias, ir vargu ar oratorius kuo nors skiriasi nuo aukcionieriaus.

*

Kad Dievas pasotintų pertekusį!

*

Netgi erškėčių vainikus pinančios rankos geriau nei dykos rankos.

*

Kiekvienas žmogus - kiekvieno kada nors gyvenusio karaliaus ir kiekvieno vergo palikuonis.

*

Ar Judo motina mažiau mylėjo savo sūnų, negu Marija Jėzų?

*

Tereikia paauksinti paukščio sparnus, ir jis niekad nebepakils aukštyn į dangų.

*

Aš tariau Gyvenimui: “Norėčiau išgirsti kalbant Mirtį”.

Ir Gyvenimas kiek pakėlęs balsą tarė: “Dabar tu ja girdi”.

*

Įspėjęs visas gyvenimo paslaptis, ilgiesi mirties, nes ji tėra dar viena gyvenimo paslaptis.

*

Koks aklas yra tasai, kuris duoda jums iš savo kišenės, kad galetų imti iš jūsų širdies.

*

Iš tikrųjų geras yra tas, kuris eina išvien su visais tariamai blogais.

*

Kiekvieną mintį, kurią įkalinau sakinyje, turiu išlaisvinti darbais.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos