Didelis žmogus svajoja pakilti virš dangaus. Jis neis tuo keliu, kuriuo jau praėjo Buda.

Tas, kuris galvoja, kad pasižymi šviesiausia išmintimi, joja prieš asilą ir paskui arklį.

Kai geras žmogus skleidžia klaidingą mokymą, jis tampa teisingu. Kai blogas žmogus skleidžia teisingą mokymą, jis tampa klaidingu.

Kur baigiasi minties keliai – ten pradėk klausytis. Kur žodžiai netenka prasmės – ten pradėk medituoti.

Teiginiu negalima nieko patvirtinti. Neiginiu nieko negalima paneigti.

Vienoje frazėje – gyvenimas ir žūtis, viename poelgyje – laisvė ir vergija.

Kiekvienas balsas – Budos balsas. Kiekviena forma – Budos forma.

Medžiojantis elnią nemato kalno. Trokštantis aukso nemato žmonių.

Ten, kur nepatenka nei šviesa, nei tamsa, visur vienas nuostabus vaizdas. Aš visiškai išsinėriau iš odos. Liko tiktai prigimtis.

Kvailai atkaklus – atkakliai kvailas.

Prityręs meistras nepalieka žymių.

Piktas kumštis nesmogia besišypsančiam veidui.

Geras pirklys slepia savo turtus ir atrodo kaip elgeta.

Užtenka lūpoms panorėti prabilti – ir kalba žūsta. Užtenka protui panorėti atrasti savo versmę – ir mintis miršta.

Kai atidaromas indas su sūdyta žuvimi, aplimk jį zvimbia musių spiečius. Kai indas ištuštintas ir išplautas, jis ramiai guli pavėsyje.

Pasitaiko tokių, kurie, būdami kelyje, nepalieka namų. Bet būna ir tokių, kurie, palikę namus, nepasirodo kelyje.

Kai tu pakilus, būk dar pakilesnis. Ten, kur nėra dvasingumo – ten dvasingumas yra.

Kad parašytum tokius eilėraščius, pirmiausia reikia turėti tokią širdį. Kad nupieštum tokį portretą, visų pirma reikia perprasti tokį veidą.

Nepasiimti to, ką dovanoja Dangus, vadinasi, nubausti save. Neveikti, kai ateina laikas, vadinasi, pražudyti save.

Kalba – šmeižtas. Tylėjimas – melas. Už kalbos ir tylėjimo ribos yra išeitis.

Aklumas – regėjimo aiškumas, kurtumas – klausos jautrumas, pavojus – tai ramybė, sėkmė – tai nelaimė.

Kai ateis didžioji mirtis, įsiviešpataus didysis gyvenimas.

Varlių kvarkimas pavasario dieną ar mėnesienos naktį skamba visame pasaulyje ir jungia visus į vieną šeimą.

Yra kažkas, gyvuojantis pirmiau negu Dangus ir Žemė, neturintis formos, palaidotas tyloje. Tai – visų reiškinių viešpats, nepriklausomas nuo metų laikų kaitos.

Kai pakyla viena dulkelė, joje sukaupta visa žemė. Kai pražysta vienas žiedas, atsiskleidžia visas pasaulis.

Ieškoti išminties ne savyje – štai kvailumo viršūnė.

Dešimt metų aš negalėjau rasti kelio atgal, o dabar užmiršau, iš kur atėjau.