Paukščių čiulbėjime ir vabzdžių dūzgime saugojama laiško ir širdies į širdį paslaptis. Gėlių spalvose ir žolių ornamentuose išryškėja šventos teisybės rašmenys. Tas, kuris atsidavęs mokymui, privalo pats savyje surasti Dangaus varomąją jėgą, ir jo dvasia turi tapti kaip iš gryno jaspio, kad širdimi atsilieptų kiekvienai būtybei.

Žmonės moka skaityti knygas, parašytas rašmenimis, ir nemoka skaityti knygos be rašmenų. Jiems pažįstami stygas turinčios liutnios garsai, ir nepažįstami liutnios be stygų garsai. Jeigu gyvensi mirusia daiktų regimybe ir neišgirsi gyvenimo dvasios, ar suprasi, kas yra knyga be rašmenų ir liutnia be stygų?

Sumaištyje žmogaus širdis dažnai netenka savo betarpiškumo. Išsižadėk minčių, įgauk ramybę – ir tu kartu su debesimis plauksi danguje, nusivalysi nuo dulkių po lietaus srovėmis, džiaugsies girdėdamas paukščių čiulbėjimą ir įžvelgsi savo prigimtį, stebėdamas krintančius žiedus. Tada tau neliks vietos, kur nebūtų dao, ir nebus daikto, kuriame neišryškėtų amžina gyvenimo jėga.

Metai ir mėnesiai tęsiasi ilgai, o skubrus žmogus pats save skubina. Dangus ir Žemė nusidriekia plačiai, o blogas žmogus pats save varžo. Metų laikai paklūsta neperžengiamam  įstatymui, o įkyrus žmogus nesiliauja abejoti ir visą gyvenimą praleidžia sumaištyje.

Širdis kurioje išnyko troškimas ką nors turėti, - tai po darganos nusigiedrijęs bedugnis dangus. Jeigu šalia atsiranda liutnia arba knyga, tu patenki į Cinoberio kalno Akmens rūmus.

Kai gimsta kūdikis, motinos gyvybė pavojuje. Jeigu tu sutaupei daug pinigų, pas tave įsibraus vagys. Nėra džiaugsmo, kuris nesuteiktų kartėlio. Neturtas išmoko saikingumo, liga – rūpinimosi sveikata. Nėra nelaimės, kuri nežadėtų džiaugsmo. Todėl suvokęs tiesą žmogus ne atskiria džiaugsmą nuo kartėlio, bet užmiršta ir viena, ir kita.

Jeigu šaltakraujiškai pažiūrėsi į įkarštį, tai sužinosi, kad karštų žmonių skuba nenaudinga. Jeigu iš sumaišties pasitrauksi į dykinėjimą, tai sužinosi, kad dyko gyvenimo malonumas pats tvirčiausias.

Žmogaus gyvenimas – tai iš titnago išskelta kibirkštis. Kaip besistengtų žmogus šviesti ryškiau už kitus, tamsos jis vis tiek neišsklaidys. Žmonių pasaulis – kaip sraigės rageliai. Kaip bekovotų už viršenybę jo gyventojai, argi jiems skirta valdyti Visatą?

Nusprendęs sustoti, sustok nedelsdamas. Juk jeigu lauksi palankios valandos, tai ir vestuvės nesumažins rūpesčių, ir išėjimas į vienuolius nepridės išminties. ,,Nori išeiti, tai išeik negaišdamas. Jeigu lauksi laiko, jis niekada neateis“. Štai ištikrųjų puikus požiūris.

Tam, kuris žiūri į turtą ir kilmingumą kaip į plaukiančius debesis, nėra reikalo slėptis kalnų tarpekliuose. Tas, kas nejaučia silpnybės gražiems peizažams, dažnai pasigėręs kuria eilėraščius.

Laiko trukmė nustatoma mūsų suvokimu. Erdvės dydžiai sąlygojami mūsų sąmonės. Todėl jei dvasia rami, viena diena prilygs tūkstančiams amžių, o jeigu ketinimai platūs, mažytė lūšnelė sutalpins visą pasaulį.

Pamesk, o paskui pamesk troškimą pamesti. Tada, augindamas gėles ir sodindamas bambuką, tapsi Neregėto mokytojo bičiuliu. Užmiršk tai, kas jau neužmirštama. Tada, degindamas smilkalus ir plikydamas arbatą, nebelauksi jaunuolio baltais rūbais.

Jeigu širdyje erdvu, į kalną auksinių žiūrėsi kaip į molio ąsotį. Jeigu širdyje ankšta, kiekvienas plaukelis atrodys milžiniškas kaip vežimo ašis.

Tas, kuris moka būti patenkintas likimu, gyvena palaimingų pasaulyje, o tas, kuris nemoka, - gyvena paprastų žmonių pasaulyje. Tas, kuris pažino būties ištakas, neša į pasaulį gyvenimą, o tas, kam jos nežinomos, neša į pasaulį mirtį.

Jeigu veržiesi prie šio pasaulio galingųjų ir ieškai valdžią turinčių globos, tai užsitrauksi sau nemažą nelaimę, ir ji užgrius greitai. Jeigu saugosi savo ramybę ir ginsi savo laisvę, tai patirsi patį tyriausią malonumą, ir jis tęsis ilgai.

Praeik vienas su lazda rankoje palei kalnų upelį, apaugusį pušimis. Apmirsi ir pajusi: debesys užpildė nudryžusio chalato klostes. Pasnausk su knyga prie bambuku apžėlusio lango. Pabusi ir pamatysi: mėnulis palindo po nudėvėta antklode.

Kelias, kuriame žmonės varžosi vienas su kitu, siauras. Pasitraukti nuo jo per žingsnį – vadinasi, žingsniu padidinti sau erdvę. Stiprus aromatas neilgaamžis. Užtenka jį šiek tiek  susilpninti, ir jis bus patvaresnis.

Tas, kuris susijaudinimo akimirką nepasiduoda sąmyšiui, be abejonės, ramybės valandomis išsiugdė dvasios tyrumą. Tas, kuris savo mirties valandą nepraranda savitvardos, dar gyvendamas suvokė daiktų esmę.

Mėgaudamasis vienišu gyvenimu miške, nežinai nei garbės, nei gėdos. Eidamas tiesos taku, nežinai nei pasigėrėjimo, nei pasibjaurėjimo.

Karščio iš namų pašalinti nereikia. Atsikratykite susierzinimo karščiu, ir jūsų kūnas amžinai bus vėsiuose kambariuose. Neturto nereikia varyti šalin. Išvarykite susirūpinimą neturtu, ir jūsų širdis amžinai bus pasiturinčiuose džiaugsmo rūmuose.

Aistros nudegina panašiai kaip liepsnos. Bet vos šmėkštels mintis apie ligą, ir dvasia bus panaši į šaltus pelenus. Svajonės apie garbę ir apdovanojimus saldžios kaip medus. Bet užtenka pagalvoti apie mirtį, ir jos pasirodys beskonis kaip vaškas. Todėl tas, kuris graužiasi dėl mirties ir galvoja apie ligas, įstengs atmesti iliuzijas ir amžinai atsimins apie teisingą kelią.

Žengęs žingsnį pirmyn, pagalvok, ar galėsi pasitraukti. Tada išvengsi įpratusio badytis avino, kurio ragai įstrigo sienoje, dalios. Prieš pradėdamas kokį nors darbą, apskaičiuok, ar galėsi jį užbaigti. Tada nebūsi panašus į tą, kuris užsimojo pajodinėti ant tigro.

Kai gobšiam dovanoja auksą, jis nepatenkintas, kad jam nedovanojo jaspio, o kai jį pakelia į gunus, jis piktinasi, kodėl jam nesuteikė chou titulo. Nors jis galingas ir turtingas, jam patinka atrodyti vargšu. Tam, kuris žino, kaip gyventi pasiturinčiai, balandų viralas atrodys skanesnis už rinktinius ryžius, medvilninis chalatas šiltesnis už lapės kailinius, duoklininko dalia labiau pavydėtina negu dvariškio likimas.

Pažvelk į vienišą debesį, kylantį iš už kalno: ką bedarytum, iš kelio jo nepakreipsi. Pažvelk į šviesų veidrodį, kabantį danguje: kaip besistengtum, iš vietos jo nepajudinsi.

Ilgalaikis skonis slypi ne kvapniuose vynuose, o žirniuose ir vandenyje. Liūdnos mintys gimsta ne mirtinoje tyloje, o tarp dūdelių ir stygų garsų. Reikia žinoti: stiprus aromatas ilgai neišsilaiko. Vienintelis tikras kvepėjimas yra tas, kuris neturi aromato.

Tie, kurie trokšta vienatviškos ramybės, stebi ,,baltus debesis virš tolimų viršūnių“ prasiskverbia į paslaptingumą. Tie, kuriuos žavi gyvenimo blizgesys, mėgsta kerinčias dainas, gundančius šokius ir užmiršta nuovargį. Tačiau tiktai pažinę save žmonės netrokšta vienatviškos ramybės ir nesižavi gyvenimo blizgesiu. Jie nedaro nieko, kas sukeltų nedarną jų sieloje.

Čanų auklėtojai mokė: ,,Jeigu tu nori valgyti – valgyk. Jeigu tu nori miego – miegok“. Apie aukščiausią poezijos prasmę sakoma: ,,Aprašydamas tai, ką matai prieš save, kalbėk paprastais žodžiais“. Didžiausias kilnumas yra didžiausiame paprastume. Didžiausias sunkumas slypi didžiausiame lengvume. Tas, kuris apsėstas idėjų, tolimas nuo tiesos, o tas, kuris negudragalviauja, arti jos.

Kalnų miškai – kilni vienatvės vieta, bet užtenka tenai įnešti aistros, ir jie taps panašūs į turgaus aikštę arba karaliaus rūmus. Kaligrafija ir dailė – rafinuoti užsiėmimai, bet užtenka užsikrėsti gobšumu, ir jie bus panašūs į turgaus derybas. Kai širdis nesutepta, trokštamas pasaulis – palaimingųjų karalystė. Kai širdis apnarpliota aistromis, džiaugsmo šalis virsta kančių okeanu.

Upės vandenys teka nė nesustodami, o ant kranto negirdėti nė garso. Taip suvokti tylą triukšme. Kalnai aukšti, o debesys aplenkia juos, nesutikdami kliūčių. Taip atrandi pasinėrimo į begalybę paslaptį.

Kai gyveni triukšme ir sumaištyje, užmiršti net ir tai, ką nesunku atsiminti. Kai paskęsti tyloje ir ramybėje, atsimeni net tai, kas buvo pamiršta prieš daugelį metų. Negalima nepastebėti: ramybė ir sumaištis labai toli vienas nuo kito; proto patamsėjimas ir jo aiškumas niekur vienas su kitu nesusitinka.

Susisupus į demblį miegoti kalnų lūšnelėje tarp debesų ir sniego: taip galima išsaugoti dvasios žvalumą. Tuštinant taurę vyno su bambuko lapeliu, klausytis vėjo ošimo ir gėrėtis mėnuliu: taip galima nukrėsti nuo savęs šio pasaulio dulkes.

Garsų didiką susitikimas su kalnuose gyvenančiu atsiskyrėliu išaukština. Žvejų ar medkirčių susitikimas su garsiu dvariškiu įneša tuštybę. Reikia žinoti: puošnus neįveiks kuklaus; niekingas nepakils ligi kilnaus.

Nutolimo nuo pasaulio išmintis yra mokėjimas gyventi šio pasaulio tirštumoje. Kad pabėgtum nuo pasaulio, nereikia bėgti nuo žmonių. Širdies tiesa – suteikti jai laisvę. Nereikia slopinti troškimų ir padaryti širdį panašią į ,,negyvus pelenus“.

Kūnas visada randa atokvėpį dykinėjime. Kas gali prislėgti mus pagarba arba gėda, įgijimu arba gėda, įgijimu arba praradimu? Tai širdis visada randa pasitenkinimą ramybėje. Kas gali sujaudinti mus tiesa arba melu, nauda arba nuostoliu?

Kai už bambuko užuolaidos girdi šunų lojimą ir gaidžių giedojimą, pasijauti padangių šalyje. Kai už kabineto lango girdi cikadų čirškimą ir varnų krankimą, pažįsti tylos pasaulį.

Tikroji tuštuma ne tuščia. Tikėti matomais vaizdais neteisinga. Nusigręžti nuo matomų vaizdų taip pat neteisinga. Tai kaip, klausiu, pasaulio mokytojas atskleidė tiesą? ,, Būdamas pasaulyje, būk anapus. Pataikauti troškimams – kančia, atsisakyti troškimų irgi - kančia“. Šituos pamokymus kiekvienas iš mūsų turi vykdyti savo gyvenime.

Jeigu ligi galo patirsi šio pasaulio malonumus ir kartėlį, tai, kad ir kokios audros siaustų aplinkui, tu nė nemirktelsi. Jeigu ligi galo prasiskverbsi į žmogaus širdį, tai, net jei tave pavadins arkliu arba jaučiu, tu atsakydamas tik palinguosi galvą.

Žmogus, trokšdamas pagarsėti nesavanaudiškumu, atsisakys valdyti karalystę su tūkstančiu karo vežimų, o šykštuolis kovos už vieną varioką. Šiedu tolimi vienas kitam kaip žvaigždės nuo žemės gelmių, tačiau pirmojo garbės troškimas nesiskiria nuo antrojo meilės turtui. Dangaus sūnus paskendęs rūpesčiuose apie valstybę, elgeta kaulija puodelio viralo. Savo padėtimi jie tolimi vienas kitam kaip debesys danguje ir purvas žemėje, bet kuo skiriasi jaudulys mintyse nuo jaudulio žodžiuose?

Kai iš medžio lieka tiktai šaknis, pamatai, kad jo vainiko grožis – laikinas. Kai žmogus guli karste, supranti, kad ainiai ir turtai – vieni menkniekiai.

Mūsų laikais žmonės visaip stengėsi pašalinti minčių srautą. Bet juk minčių pašalinti negalima. Reikia tik nesilaikyti už buvusių minčių, nesiveržti pasitikti ateinančių minčių, o pastoviai tęsti savo darbą. Tada pats savaime palengva įžengsi į Amžino Nebuvimo karalystę.

Grąžinti savo prigimčiai pirmapradį tyrumą – tas pat kaip valgyti, kai tu alkanas, ir gerti, kai tave kankina troškulys. Taip tu sustiprinsi ir kūną, ir protą. Jeigu širdis nugrimzdo paklydimuose, tai net postringaudamas apie susikaupimą ir giedodamas gathas, tu veltui eikvosi jėgas.

Žmogaus širdyje yra tikras pasaulis. Jame nesigirti dūdelių ir stygų garsų, bet visada viešpatauja džiaugsmas. Jame neužuosi smilkymo žvakių ir arbatos aromato, apšvarink protą ir atsisakyk daiktų, užmiršk mintis ir duok laisvę kūnui – tada galėsi ten įsiskverbti.

Kai mintys savaime randa atgarsį širdyje, mes gyvename tarsi kvepiančiame sode. Tiktai tas daiktas tikras, kuris atitinka savo prigimtį. Užtenka pabandyti nors truputį pagerinti tai, kas mus žavi, ir visas žavesys žus. Garbingasis Bo kalbėjo: ,,Mintys teikia pasitenkinimą, kai jos ateina staiga. Vėjas tampa tyras, kai jis laisvai klajoja platybėse“.

Auksą gauna iš rūdos. Jaspį suranda akmenyse. Jeigu nebūtų apgaulingos regimybės, nebūtų galima ieškoti tiesos. Teisybė randama vyno ąsotyje, palaimingieji sutinkami tarp lauko gėlių. Net paties kilniausio negalima atskirti nuo kasdieninio.

Apsikrovimas daiktais ir išsilaisvinimo nuo jų glūdi mūsų širdyse. Praregėjusiam tiesą net mėsininko krautuvė ir pakelės smuklė – tas pat kaip Švarios Žemės karalystė. Nepatyręs praregėjimo, net jei apsups save liutniomis ir gervėmis, gėlėmis ir žolynais, neišraus demonų iš savo širdies. Vienoje sentencijoje pasakyta: ,,Tam, kuris praregėjo tiesą, dulkės pasaulis – tas pats kaip ištikrųjų egzistuojantis pasaulis. Tas, kuris nepraregėjo tiesos net eidamas į vienuolius, nesiskiria nuo pasauliečio“. Tikėkite šiais žodžiais.

Pasaulyje dešimt tūkstančių daiktų, žmogaus sieloje dešimt tūkstančių jausmų, žemėje dešimt tūkstančių darbų. Jei pažiūrėtum į juos aptemusiomis akimis, jie atrodys kaip beprasmiška painiava. O jeigu pažiūrėsi giedromis akimis, visur pamatysi nepajuntamą tvarką. Kam jaudintis dėl skirtumų? Kam rankioti ir taupyti?

Kaip suvokti visų balsų tylą, tai pasiekęs klausą paukščio čiulbesys sukelia sieloje nesiekiamos gelmės pojūtį. Kai mintyse persikeli į dykumą, tai patekęs į akis gyvas stiebelis priverčia patikėti begaline gyvenimo jėga. Negalima nepastebėti: Dangaus mums skirta gamta nepakelia sustingimo; nelauktas susitikimas labiau už viską stiprina mūsų dvasią.

Snieguotą naktį ryškioje mėnesienoje širdis tampa švari. Su šiltu vėju šiltame ore sieloje įsiviešpatauja ramybė. Gamtos gyvenimas ir žmogaus siela neatskiriamai susilydę.

Kai sieloje viešpatauja rimtis, tai, net apsigaubdamas drobule, įkvėpsi tyrą Dangaus ir žemės alsavimą. Kai širdyje viešpatauja pasitenkinimas, tai, net valgydamas sėlenas, jausi tikrą gyvenimo skonį.

Jeigu išsižadėsi visų rūpesčių, tai ir varganoje celėje tarsi atsiras ištapytos lubos su plaukiojančiais debesimis ir nutįs tarsi lietaus srovės perlų užuolaidos. Jeigu po trečios taurės suvoksi šio gyvenimo prasmę, nieko kito ir neliks – tik liesti stygas stebint mėnulio šviesą, ir dūdelės muzika pritarti šnabždančiam vėjui.

Aktoriai padengia veidus pudra ir išdažo juos dažais, vaizduodami gražuolius ir išsigimėlius. Tačiau kai pasibaigia spektaklis ir scena ištuštėja, kur pasidėti grožiui ir išsigimimui? Šachmatų lošėjai siekia pergalės, keisdami vieną po kitos savo figūras. Tačiau kai visos figūros nukirstos, kas bus su varžovais?

Vėjo linguojamų gėlių žavesys ir mėnulio nušviečiamas sniego švarumas suprantami tik nuo pasaulio tuštybės atsiskyrusiems žmonėms. Šviežios lapijos ir apnuogintų šakų žavesį prie upelio, jaunų ūglių ir senų bambuko kamienų grožį tarp akmenų gali įvertinti tik tie, kurie nepažysta sumaišties.

Susirgti ir tik nuo to laikyti savo sveikatą turtu, pasinerti į rūpesčius ir tik po to laikyti ramybę laime – to nepavadinsi įžvalgumu. Gyventi laimėje ir žinoti, kad ji nelaimės šaknis, laikytis gyvenimo ir žinoti, kad jame mirties priežastis, - štai įžvalgus požiūris.

Gyvenimas kalnuose pripildo mus tyro džiaugsmo ir kiekvienas daiktas gimdo kilnias mintis. Vienišo debesio ir laukinės gervės vaizdas verčia susimąstyti apie nepasiekiamumą ir begalybę. Pamatęs veržlaus srauto skalaujamą akmenį, svajoji apie sniego švarumą. Prisilietęs prie seno kadagio arba sušalusios slyvos, galvoji apie neįveikiamą atsparumą. Draugaudamas su žuvėdromis ir elniais, nenoromis užmiršti apie savąjį ,,aš“. Tačiau užtenka tiktai įžengti į sumaištingą pasaulį, ir viskas beregint įtrauks jus į pavojų ir nerimo gelmę.

Širdis nėra tai, kuo ji yra. Ką gi joje observuoti? Buda kalbėjo, tas kas, kuris užsiima savo širdies observavimu, stato sau nereikalingas užtvaras. Visi daiktai iš esmės – vienas daiktas. Kam įrodinėti jų lygybę? Čuanzi sakė, kad tas, kuris galvoja apie daiktų lygybę, suardo jų vieningumą.

Visų žmonių džiaugsmus ir nelaimes sukuria jų pačių mintys. Todėl Buda kalbėjo: ,,Aistros dega sieloje kaip ugniniai nasrai“. Gobšumo ir geismų liūnas -  kančių okeanas. Viena mintis apie tyrumą paverčia liepsnojantį laužą vėsia kūdra. Viena mintis apie praregėjimą – tai valtelė perkelianti jus į ,,kitą krantą“. Į ketinimų nesutapimą, į skirtingas dvasios būsenas, į įvairių daiktų supratimą negalima žiūrėti nesupratingai ir lengvabūdiškai.

Išgirdęs trankius muzikos garsus ir padūkėliškas dainas bėgu nuo jų šalin, prisidengdamas rankove. Pavydžiu praregėjusiam žmogui, kuriam pasaulio aistros nieko nereiškia. Baigiantis parai, pačiame vidurnaktyje be perstojo klajoju tamsoje, sielodamasis dėl to, kad žmonių giminė įstumta į kančių okeaną.

Tas, kuris mėgsta tylėti ir nepakelia triukšmo, vengia žmonių ir veržiasi į ramybę. Jis nesupranta, kad noras būti su žmonėmis  sukuria apgaulingą savo tikrojo ,,aš“ idėją, o veržimais į ramybę tik pagimdo dvasios nerimą . Kaip jam suvokti pasaulio tikrumą, kur ,, kiti“ ir ,,aš“ yra vieninga, o judėjimas ir ramybė vienodai užmiršti?

Tas, kuris varžosi su kitais ir pasitiki kitų nuomone, nepastebi visuotinio apgirtimo. Tas, kuris brangina abejingumą ir galvoja tiktai apie save, negalės tapti vienišu blaivininku. Kalbėdamas apie tokius žmones, Buda mokė neprisirišti prie daiktų ir neprisirišti prie tuštumos. Ir kūnas, ir sąmonė turi būti palikti patys sau.

Jeigu neturi dvasios stiprybės,  nusigręžk nuo pasaulio spalvų ir garsų, kad žemiškos pagundos nedrumstų širdies. Kai dvasia įgaus patvarumo, pasinerk į pasaulio bjaurastį, kad širdis pažintų žemiškas pagundas ir jų nesidrovėtų.

Kai jausmai atitinka prigimtį, vaikščioji basa po kvapią žolę ir laukiniai paukščiai tavo akivaizdoje užmiršta atsargumą. Kai širdis atliepia peizažui, sėdi atsiskleidęs chalatą tarp krentančių žiedų ir balti debesys su tavimi tylai kalbasi.

Virvė, kuria traukia iš šulinio kibirą, perzulins šulinio sankartą. Vanduo po lašą gludina akmenį. Tie kurie nori pažinti tiesą, turi būti atkaklūs. Vanduo pats susiranda kelią. Prinokęs vaisius pats krenta ant žemės. Tie, kurie surado tiesą, seka tik paskui prigimties šauksmą.

Kai protas nurimsta, pradedi vertinti mėnulio šviesą bei vėjo dvelksmą ir supranti, kad pasaulietiško gyvenimo rūpesčiai nebūtini. Kaip savo širdimi tu toli nuo pasaulio sumaišties ir nejauti reikalo puikuotis prieš žmones, kam ilgėtis neapgyvendintų kalnų?

Anapus vėjo ir mėnulio, gluosnių ir gėlių nėra kuriančios gamtos jėgos. Anapus jausmų ir troškimų nėra širdies gyvenimo. Reikia, kad daiktai tarnautų tiktai mums, o ne mes tarnaujame jiems. Tada bet koks troškimas išplauks iš mūsų prigimties, kiekvienas jausmas bus tapatus tiesai.

Net kalnai ir upės, ir visa žemė pavirs dulkėmis. Ką pasakyti apie dulkę, gimusią iš dulkės? Net įsikūnijęs kūnas ir kraujas – šešėlis. Ką pasakyti apie šešėlį, metamą šešėlio? Jeigu nepasieksi aukščiausio žinojimo, tai ir širdyje neprašviesės

Išgirdęs varpo dūžį nakties tyloje, pabundi iš miego, kuriame rasi sapnus. Stebėdamas menulio atspindį vandens plynėje, įžvelgi save anapus savęs.

Pavasarinis gamtos žydėjimas per daug jaudina sielą. Geriau klausytis vėsaus vėjo ir žiūrėti į baltus debesis rudens dieną, kai ore plaikstosi orchidėjų aromatas, o vanduo skaidrus ir šviesus kaip dangaus skliautas. Tokiu laiku ir dvasia, ir kūnas tampa švaresni.

Pavasarinis gamtos žydėjimas per daug jaudina sielą. Geriau klausytis vėsaus vėjo ir žiūrėti į baltus debesis rudens dieną, kai ore plaikstosi orchidėjų aromatas, o vanduo skaidrus ir šviesus kaip dangaus skliautas. Tokiu laiku ir dvasia, ir kūnas tampa švaresni.

Bičiuliai ir nepažystami susirenka į puotą nežabotai atsiduoda linksmybei. Bet staiga laikrodžiuose išsenka vanduo, gęsta šviestuvai, išsisklaido smilkalai ir atvėsta puodeliuose įpilta arbata. Tada į sielą įsismelkia liūdesys ir dingsta noras linksmintis. Štai taip ir gyvename šitame pasaulyje. Kodėl žmonės neatsigręžia į savo gyvenimą anksčiau?

Kad įtiktum žmogui, daug nereikia. Jam gali suteikti malonumo sodas ant padėklo. Kad pasigerėtum peizažu, toli keliauti nereikia. Mėnulis, žvelgiantis pro langą, gali sukelti mūsų susižavėjimą.

Žūklė – nerūpestingas užsiėmimas. Bet rankose jūs laikote įrankį, galintį atimti gyvybę. Žaidimas šachmatais – nekaltas malonumas. Tačiau jis sukelia mintis apie mirtiną dvikovą. Negalima nepastebėti, kad iš visų darbų maloniausias – nieko neveikti, o paprastumas aukštesnis už subtiliausią rafinuotumą.

Jeigu tavo klausa pasidarys panaši į tarpeklį, kuris įtraukia į save bet kokį vėją ir niekada jo nesulaiko, tai "tikra" ir "melaginga" nustos tau egzistuoti. jeigu tavo sąmonė pasidarys panaši į mėnulio apšviestą kūdrą, kuri atspindi visus vaizdus ir nieko neišlaiko, tu pamirši ir apie kitus ir apie save.