Tam, kuris saugo savyje tiesą, gyvenimas virsta akimirka. Tam, kuris trokšta valdyti kitus, gyvenimas tęsiasi amžinai. Suvokęs tiesą žmogus ieško daiktų, kurių nėra daiktų pasaulyje, ir galvoje apie tai, kuo jis bus, kai jo nebus. Jis priims akimirkos bėgsmą ir atstums amžinybės stingulį.
Jeigu tvirtai neprisiriši prie pasaulio, tai ir pasaulio purvas neprilips prie tavęs. Jeigu giliai įsiskverbsi į pasaulio reikalus, tai mechaninis proto giliai įsišaknys tavyje. Todėl kilnus žmogus savo siekius labiausia pajungia paprastumui, o savo veikloje labiausiai vertina betarpiškumą.
Valdžia ir nauda, spindesys ir šlovė: kas neprisiliečia prie jų, tas iš tikrųjų tyras. Tačiau tas, kas prisiliečia ir neišsipurvina, tas du syk tyresnis. Visažinybė ir gudrumas, nuovokumas ir įžvalgumas: kas jų neturi, tas iš tikrųjų taurus. Tačiau tas kas jais apdovanotas, bet nepasinaudoja, tas du syk tauresnis.
Gyvenimą dažnai tenka klausytis mums nemalonių kalbų ir spręsti reikalus, kurie kelia nepasitenkinimą. Bet tiktai taip mes rasime budę, kuri už aštrins mūsų dorovingumą. O jeigu klausysies tik to, ko patogu klausytis, ir galvosi tik apie tai, apie ką malonu galvoti, tai ir pragyvensi visą gyvenimą tarsi apsvaigęs nuo nuodingų apdavų.
Nei rūgštus, nei sūrus, nei kartus, nei saldus neturi tikro skonio. Tikras skonis nejaučiamas. Nei paprastas protas, nei nuostabus talentas nėra tikro žmogaus vertybės. Tikro žmogaus vertybės nepastebimos.
Kai pučia nuožmus vėjas ir lyja smarkus lietus, žvėrims ir paukščiams nejauku. Kai skaisčiai šviečia saulė ir dvelkia švelnus vėjelis, medžiai ir žolė alsuoja gaiva. Tačiau reikia suprasti: nėra dienos, kad gamtos gyvenime nebūtų vieningumo, nėra dienos, kad žmogaus širdis neprisipildytų džiaugsmo.
Siaurame takelyje pristabdyk žingsnį ir leisk praeiti keleiviui, ateinančiam priešais. Valgydamas pasiimk sau trečdalį, o likusią dalį atiduok artimui. Štai paslaptis kaip visada būti laimingu šioje žemėje.
Gerumu kartais galima padaryti žalą, todėl kai nori daryti gera, viską nuodugniai apgalvok. Iš nesėkmės neretai galima gauti naudingą pamoką, todėl apsirikimai – geriausia paspirtis darbui.
Kai gilią naktį ramiai sėdi vienumoje ir klausaisi savo širdies, suvoki visų savo nuomonių tuštybę ir atsiveria tavo tikroji prigimtis. Tokiais momentais įžvelgi savyje didžiulę būties jėgą, sunku išsigelbėti nuo niekingų minčių. O tada tave apima didelė gėda.
Draugams palik tris kart daugiau negu sau. Sau išsaugok bent pirmapradžio širdies tyrumo kruopelę.
Žemiško gyvenimo sūkuryje žengti žingsnį atgal negėdinga. Atsitraukimas – judėjimo į priekį laidas. Leisti kitam paimti tavo dalį – tai laimė. Pagalba kitiems užtikriną tikrą pagalbą sau.
Tarp tų, kurie maitinasi sėlenomis, daug žmonių švarių kaip ledas ir kilnių kaip jaspis. Tarp tų, kurie dėvi drakonais išsiuvinėtus drabužius ir valgo iš jaspio indų, daug tokių, kurie pasiruošę vergiškai lenkti nugaras ir pataikauti kitiems. Tas, kas saugo ketinimų tyrumą, turi mokėti atsisakyti skanaus kąsnio.
Didžiausia pergalė šiame pasaulyje neverta nė vieno pagyrimo žodžio. Didžiausias nusikaltimas šiame pasaulyje nevertas nė vieno pasmerkimo žodžio.
Nereikėtų per daug karštai prikaišioti kitiems trūkumų. Galvok apie tai, ko gera gali išmokti šie žmonės. Savo gerais darbais auklėdamas kitus nesistenk būtinai rodyti dorovingumo stebuklų. Daryk tik tai, kuo ir kiti galėtų pasekti.
Garsiu vardu ir garbe vienam didžiuotis nereikia. Pasidalijus jais su kitais žmonėmis, galima išvengti nemalonumų ir ramiai nugyventi savo gyvenimą. Gėdingų poelgių ir blogos reputacijos nereikia ištisai priskirti kitiems. Prisiėmus dalį jų sau, galima, prislopinus savo vertybių švytėjimą, ugdyti savyje tiesą.
Jeigu sugebėčiau kiekviename darbe įžvelgti ką nors amžinai neįvykdomą, tai ir pats visos būties sutvėrėjas negalėtų manęs nubausti ir net dievai bei dvasios neįstengtų nieko atimti iš manęs. Jeigu stengsiesi kiekvieną darbą būtinai įvykdyti ligi tobulybės ir visur siekti visiško pasitenkinimo, tai siela užkietės, o viskas aplinkui kels liūdesį.
Jeigu, sočiai pavalgęs, galvosi apie valgį, tai net rinktiniai patiekalai nesužadins apetito. Jeigu, patenkinęs geismą, galvosi apie meilės malonumus, nekils noras jiems atsiduoti. Dėl to žmonės dažnai gailisi savo poelgių po to, kai juos padarė. Bet tereikia atsisakyti pagundos to, ką piešia mūsų vaizduotė, ir mūsų ketinimai taps nepajudinami, o mūsų poelgiai – be priekaišto.
Kiekvienoje šeimoje yra tikras Buda. Kiekvienos dienos sumaištyje yra tikras Kelias. Kai žmonės gali neveidmainiaudami sakyti vienas kitam malonius žodžius, kai tėvai ir vaikai myli vieni kitus ir gyvena širdis į širdį, tai tūkstantį kartų geriau nei ,,kvėpavimo reguliavimas“ ir,, širdies observavimas“.
Mėšlinės lervos skęsta nešvarumuose, bet, pavirtusios cikadomis, geria rasą rudens vėjyje. Puvėklis neskleidžia šviesos, bet, pavirtęs jonvabaliu, švyti po rudens mėnuliu. Negalima užmiršti: tyras visada pakyla iš purvo, šviesus kaskart gimsta iš tamsos.
Dirbti nebijant sunkumų – tai didelė drąsa. Bet jei per daug iškankinsi save, nebepajausi nei tikro atokvėpio, nei tikro džiaugsmo. Saugoti skaistybę – tai didelė dorybė. Bet jeigu per daug rūpinsies savo reputacija, negalėsi padėti žmonėms.
Tik pagyvenęs apačioje sužinojai, kaip sunku ropštis į viršų. Tik pabuvęs tamsoje sužinojai, kiek daug jėgų išeikvoja tie, kurie juda. Tik puoselėdamas tylą sužinojai, koks tuščias gražbyliavimas.
Žmonėms būdinga svyruoti ir keisti sprendimus. Žemiški kaliai klaidūs ir pavojingi. Ten, kur negalima praeiti, reikia mokėti per žingsnį atsitraukti. Ten, kur galima praeiti, pirma praleisk kitus.
Susitikus su nedoru žmogum nesunku būti griežtam, bet sunku nejausti pasibjaurėjimo. Susitikus su kilniu žmogumi nesunku būti pagarbiam, bet sunku būti nepriekaištingai mandagiam.
Turtingi ir žymūs žmonės turėtų būti taurūs ir gailestingi, o jie, atvirkščiai, pavydūs ir beširdžiai. Vadinasi, jie, būdami turtingi ir žymūs, savo elgesiu apvagia ir žemina save. Kaip jie gali būti laimingi? Apsišvietę žmonės turi slėpti savo išmintį, o jie, atvirkščiai, rodo ją viešai viso pasaulio akyse. Vadinasi, jie, būdami apsišvietę, serga siauraprotyste ir bukumu. Tai kaip gi jie neapsikvailins?
Geriau išgelbėti kūdikišką sielos skaistybę ir vyti šalin gudrumą: bent po mirties grąžinsi Dangui ir Žemei nesugadintos gyvenimo jėgos dalelę. Geriau atsisakyti prabangos ir tenkintis mažuma: bent po mirties paliksi pasauliui nesuteptą vardą.
Tas, kuris paklūsta demonams, visų pirma pasiduoda prieš savo širdį. Suvaldyk savo širdį, ir visi tavo sielos demonai išsisklaidys. Tas, kuris susižavi pasaulio pagundomis, visų pirma leidžia pavergti save aistroms. Kai aistros pavaldžios žmogui, pasaulio pagundos jo širdies nepalies.
Mokinius reikia atsirinkti taip pat rūpestingai, kaip ir pažintis su jaunomis merginomis. Vienas pasileidęs žmogus tarp jų panašus į piktžolę, išaugusią tarp prižiūrėtų daigų: iš tokio lauko niekada negausi rinktinių grūdų.
Duodamas valią troškimams, nesidžiauk gražiais daiktais ir nesileisk jų viliojamas. Užteks bent kartą jų panorėti, ir tu įklimpsi gilyn per tūkstantį slėnių. Mąstydamas apie tiesą, nebijok sunkumų ir nesitrauk prieš juos. Užteks atsitraukti prieš juos nors per žingsnį, ir tu būsi nublokštas atgal už tūkstančio kalnų.
Rūpestingas žmogus jaudinasi ir dėl savęs, ir dėl kitų, niekada nelikdamas abejingas. Abejingas žmogus nesijaudina nei dėl savęs, nei dėl kitų, būdamas vienodai dėl visko ramus. Kilnus žmogus sugeba išlaikyti saiką. Jis ne per daug rūpestingas ir ne per daug abejingas.
Jis turtingas, o aš kilniadvasiškas. Jis turi aukštą titulą, o aš vykdau pareigą. Kilnus žmogus niekada nesiduos supančiojamas šio pasaulio galingiesiems. Žmogaus atkaklumas nugali net dangų. Ketinimų pastovumas apverčia visą pasaulį. Kilnus žmogus iš paties būties kūrėjo nepriims išorės prieš savo valią.
Kiekviename žmoguje gyvena didelė meilė ir didelis gailestingumas. Nėra skirtumo tarp Veimo širdies ir mėsininko arba nusikaltėlių širdžių. Visur yra vietos tikram pergyvenimui. Nėra skirtumo tarp aukso rūmų ir meldų lūšnelės. Tačiau užtenka susiaurinti savo jausmus ir nusigręžti nuo savo širdies, kaip vienos pėdos paklaida atitolins per tūkstantį li nuo teisybės.
Jeigu nesistengsi nors kiek pakilti virš savęs, visą gyvenimą valysi dulkes nuo drabužių ir plausi purvą nuo kojų. Kaipgi čia išliksi švarus? Jeigu nors šiek tiek neatsitrauksi nuo pasaulio, tai prilygsi daugeliui skrendančiam į ugnį, ir avinui, badančiam vartus. Kaipgi čia rasi ramybę ir laimę?
Mokyme svarbiausia – išsaugoti minčių pastovumą ir eiti tiesiai, niekur nenukrypstant. Jeigu, ugdydamas savyje dorybę, neatsisakysi minčių apie nuopelnus ir garbę, niekada nepasieksi tikslo. Jeigu, skaitydamas knygą, galvosi apie tai, kaip geriau parodyti savo išsimokslinimą, sieloje neturėsi ramybės.
Žmonės, kuriems sekasi, nesvarsto, kaip būti ramiems ir laimingiems. Net sapnuodami dvasias jie nepraranda savitvardos. Nevykėliai nepastebi, kaip jiems viskas krinta iš rankų. Jie net linksmame pokšte įžiūri pinkles.
Kad žvelgtum dorovės keliu ir ugdytum savyje tiesą, turi būti ramus kaip medis ar akmuo. Užteks bent vieną kartą ko nors užsigeisti, ir tu atsidursi aistrų pasaulio nelaisvėje. Kad atneštum pasauliui naudą ir įvestum tvarką valstybėje, turi būti abejingas kaip plaukiantis debesis ir vandens plynė. Užteks bent kartą kuo nors susižavėti, ir tu įklimpsi tuštybės pasaulyje.
Jeigu skauda kepenys, genda regėjimas. Jeigu skauda inkstai, silpsta klausa. Liga įsimeta ten, kur ji nematoma, o pasirodo ten, kur pastebi visi. Kilnus vyras, stengdamasis neturėti matomų nusidėjimų, visų pirma nusideda ten, kur to niekas negalėtų pastebėti.
Tarp malonių dalykų nėra nieko malonesnio kaip panieka daiktams. Tarp nemalonių dalykų nėra nieko nemalonesnio kaip rūpesčių našta. Tiktai tie, kurie kenčia nuo rūpesčių, žino, kad dykinėjimas – laimė. Tiktai tie, kuriems svetimi jauduliai, žino, kad rūpesčių našta – vargas.
Apšvietos amžiuje reikia būti laimingam. Suirutės amžiuje reikia būti suktam. O mūsų laikais reikia būti ir laimingam, ir suktam. Su gerais žmonėmis reikia būti nuoširdžiam. Su blogais žmonėmis reikia būti griežtam. Su paprastais žmonėmis reikia būti ir nuoširdžiam, ir griežtam.
Kai darydamas gera negalvoji nei apie save, nei apie kitus, sauja grūdų suteikia daugiau malonės negu tūkstantis pūdų duonos. Kaip padėdamas kitiems giriesi savo dosnumu ir reikalauji žmonių dėkingumo, tai šimtas auksinių neatneš tau nė už pusę varioko.
Žmonės tarp savęs sutaria ir nesutaria, bet ar galima padaryti taip, kad visi pataikautų vienam? Kiekvienam kažkas patinka ir kažkas nepatinka, bet ar gali būti taip, kad visiems patiktų tai, kas patinka vienam? Lygink savo troškimus su kitų troškimais ir pasidaryk išvadas – štai paprastas būdas mokytis išminties šiame pasaulyje.
Tiktai kai širdis apvalyta nuo bjaurasties, galima pradėti skaityti knygas ir studijuoti senovę. Kitaip, sužinojęs apie vieną gerą poelgį, panorėsi gauti iš jo naudos sau, o išgirdęs vieną protingą žodį, panorėsi pateisinti savo ydas. Mokytis su tokiomis mintimis galvoje – tas pat kaip ,,dovanoti priešui ginklą ar siųsti maistą plėšikams“.
Šykštuoliai, net jeigu jie turtingi, galvoja, kad jiems dar negana. Jie nesupranta, kodėl nesavanaudžiai, nors ir neturtingi, turi visko su kaupu. Tuščiagarbiai žmonės dirba, o pasitenkinimo nejaučia. Jie nesupranta, kodėl žmonės, kurie nesigiria sugebėjimais, dykinėja ir gyvena savo malonumui.
Mokyme nesilygiuoti į didžiuosius išminčius – vadinasi, būti grifelio ir rašymo lentos vergu. Valstybės tarnyboje pamylėti žmonių – vadinasi, pavogti valdininko drabužius ir kepurę. Moksliškai kalbėti ir nesirūpinti savo elgesiu – vadinasi, leisti gražbyliavimą. Vadovauti svarbiam darbui ir negalvoti apie dorovės stiprumą – vadinasi, pūsti miglą į akis.
Kiekvienas žmogus saugo širdyje vieną teisingą raštą, bet jis palaidotas po sudūlėjusių knygų skiautėmis. Kiekvieno žmogaus širdyje skamba viena teisinga gaida, bet ją nustelbia nepadorios dainelės ir siautulingi šauksmai. Tas, kas pasišventęs mokumui, privalo atmesti visa, kas paviršutiniška, ir įžvelgti būties sūkuryje tai, kas pirmapradiška. Tiktai tada jis supras, kad gyvenime yra kažkas tikra.
Kaip turtas, kilmingumas ir garbė įgyjami dorai, jie panašūs į puošniai laisvėje žydinčias miško gėles. Kai jie įgyjami už nuopelnus, jie panašūs į gėles, išaugintas gėlyne. Kai jie įgyjami valdžia, jie panašūs į gėles vazoje, nupjautas nuo šaknų ir pasmerktas nuvysti.
Kai pavasarį ateina giedrios ir šiltos dienos, spalvingu kylimu pražysta gėlės ir paukščiai iš visur skleidžia švelnius garsus. Dorovingas žmogus brangina tai, kad jis priklauso išrinktųjų ratui ir gyvena šiltai ir sočiai. Jis nesistengia švystelėti gražiu žodžiu ir blykstelėti gražiu poelgiu. Net jeigu jis praleido pasaulyje šimtą metų, atrodo, kad jis nepragyveno nei dienos.
Mokyme svarbu būti susikaupusiam, bet kartais reikia pasirodyti ir nerūpestingu. Jeigu amžinai atsisakysi džiaugsmų ir pramogų, tai aplinkiniams būsi panašus į slegiantį rudens dvelkimą. Kaipgi tada padėsi daiktų gyvenimui?
Tikras nesavanaudiškumas nerodomas viešai. Tas, kas nori pasirodyti ne savanaudis, daro tai iš godumo. Didelis meistriškumas visada paprastas. Tas, kas puikuojasi savo menu, parodo savo nesugebėjimą.
Kai aukų indas pilnas, jis apvirsta. Taupyklė sveika kol ji tuščia. Kilnus žmogus daugiau vertina tai, ko neturi, ką turi. Ji priims tai, kam dar kažko trūksta, ir atsisakys to, kas visiškai užbaigta.
Kol neištrauksi iš širdies pasipūtimo daigų, tai, net ir niekindamas srities valdovo turtus bei pasitenkindamas buteliniu moliūgu, tu negalėsi išsigelbėti nuo lėkštų minčių. Kol nenuraminsi savo širdies, tai, net kovodamas už visos Žemės laimę ir kurdamas gerovę visiems laikams, tu nebūsi laimingas.
Kai širdyje šviesu, tamsiame požemyje spindi dangus. Kai mintyse tamsu, saulės šviesoje veisiasi demonai.
Žmonės mano, kad turėti garsų vardą ir aukštą padėti džiugu, o nežino, kad neturėjimas garsaus vardo ir aukštos padėties – pats tikrasis džiaugsmas. Žmonės mano, kad kęsti badą ir šaltį skaudu, o nežino, kad liūdėti, nekenčiant nei bado, nei šalčio, sunkiau už viską.
Kai blogą padaręs žmogus bijo, kad apie tai sužinos kiti, jis dar gali atrasti kelią į gėrį. Kai gerą padaręs žmogus stengiasi, kad apie tai sužinotų žmonės, jis gimdo blogį.
Jokiais gudravimais nepasieksi laimės. Mokykis atrasti gyvenime džiaugsmą – tai geriausias būdas privilioti laimę. Jokiomis pastangomis neišvengsi nelaimės. Varyk nuo savęs pyktį – tai geriausias būdas laikytis kuo toliau nuo nelaimės.
Aistrų kankinamos sielos liepsnoja ugnim. Jos sudegins bet ką savo kelyje. Neturinčios gailestingumo – šaltos kaip ledas. Tokios sušaldys, sutikusios kiekvieną. Tos, kurios prisirišusios prie daiktų, panašios į dvokiantį vandenį ir supuvusį medį: jos jau nebegyvena. Jos niekada nebegalės sukurti gėrio arba kitą padaryti laimingą.
Jeigu iš dešimties žodžių devyni teisingi, nelaikyk to laimėjimu. Užtenka vieno neteisingo žodžio, ir jis sukaups aplink save melo debesį. Jeigu iš dešimties sumanymų devyni pavyko, nelaikyk to laimėjimu. Užtenka neįvykdyti vieno sumanymo, kai aplink išaugs priekaištų miškas. Todėl kilnus žmogus vertina tylėjimą ir atmeta tuštybę. Jis vertina paprastumą ir atmeta gudravimą.
Neprajodinėtą arklį galimą įpratinti prie pakinktų. Metalui, kuris lydomas tiglyje, galima suteikti reikalingą formą. Tik iš nuobodžiaujančio dykinėjimo ligi gyvenimo galo nieko neišeis. Baiša kalbėjo: ,,Turėti daug ligų ne gėda. Jeigu visą gyvenimą niekuo nepersirgsi – tai nelaimė.“ Štai iš tikrųjų teisingas požiūris.
Dangaus valdančioji jėga nesuvokiama. Ji sugniuždo ištiesina, ištiesina ir sugniuždo. Ji žaidžia didvyriais ir palaužia milžinus. Kilnus žmogus nuolankus net negandoms. Jis ramiai gyvena ir yra pasiruošęs gyvenimo smūgiams. O Dangus niekuo negali jam padėti.
Šiltame ore visa, kas gyva, auga, šaltame – viskas miršta. Tie, kurių sielos šaltos, nepažins džiaugsmo, net jeigu Dangus apgaubs juos meile. Tiktai tie, kurių karštos širdys, gali pažinti ir beribę laimę, ir amžiną meilę.
Dangaus tiesos kelias neapsakomai platus. Užtenka tik truputį pasvajoti apie jį, ir širdyje pasidaro lengva ir erdvu. Žmonių aistrų kelias stebėtinai siauras. Užtenka stoti į jį, ir prieš akis amžinai stovės dygios žolės purvinos balos.
Vargai ir džiaugsmai prisitaiko vieni prie kitų. Kaip jie tobulai prisitaiko vieni prie kitų, gimsta laimė. Tokia laimė bus neišardoma. Abejonė ir tikėjimas pataiso vienas kitą. Kai jie tobulai pataisys vienas kitą, atsiras žinojimas. Toks žinojimas bus tikras.
Sąmonė gali būti tuščia. Kai ji tuščia, joje apsigyvena tiesa. Sąmonė negali būti užpildyta.
Kai ji pilna, joje nėra troškimo valdyti daiktus.
Jeigu žmogui gims nors viena savanaudiška mintis, jo stiprybė virs bailumu, jo žinojimas – beprotybe, jo gailestingumas – žiaurumu, o skaistumas ištvirkimu. Bus pražudytas visas jo gyvenimas. Štai kodėl protėviai laikė nesavanaudiškumą didžiausiu turtu. Tas, kas jį turi, iškils virš viso pasaulio.
Ten kur purvas, šnibžda gyvenimas. Kur švarus vanduo, nebūna žuvies. Kilnus žmogus neturi šalintis žemiško purvo ir neprivalo aklai sekti skaistaus elgesio pavyzdžiais.
Rega ir klausa – išoriniai plėšikai. Troškimai ir sumanymai – vidiniai plėšikai. Reikia, kad Šeimininkas neleistų savęs užmigdyti ir ramiai sėdėtų pagrindinėje rūmų salėje. Tada plėšikai virs tarnais.
Pakils vėjas – ir suoš bambukai. Praskries vėjas, ir bambukai nutils. Skrendanti žąsis atsispindės ant užšalusios kūdros paviršiaus. Praskris žąsis, ir ant ledo neliks jos šešėlio. Kilnus žmogus mąsto apie darbus apie tai, kaip jie prieš jį iškyla. Darbai baigsis, ir jo sąmonė liks tuščia.
Elgesys turi būti taurus, bet ne įnoringas. Mintys turi būti subtilios, bet ne smulkmeniškos. Charakteris turi būti santūrus. Bet ne bevalis. Manieros turi būti elegantiškos, bet ne pamaiviškos.
Tyras žmogus visiems malonus. Humaniškas žmogus išmintingai išspręs ginčą. Protingas žmogus neįkyrės savo smalsumu. Garbingas žmogus neišpuiks. Tokie žmonės panašūs į medų, kuris ne šleikštus, ir į druską, saikingai įdėtą į valgį. Štai čia ir yra aukščiausia dorybė.
Neturtinguose namuose švariai šluoja grindis. Patyrusi vargą moteris tvarkingai susideda plaukus. Kur ne prabanga gimdo grožį, gražus dvasios tyrumas. Doras žmogus, gyvendamas net skurde ir užmarštyje, niekada nepraras vilties ir neišduos savo idealų.
Būk susikaupęs atokvėpio valandą – tai tau pravers, kai skubėsi. Nesutežk ramybės valandą – tai tau pravers, kai imsi veikti. Neapgaudinėk tamsoje – tai tau pravers, kai būsi matomoje vietoje.
Kai pabunda sąmonė, supranti, kad, net įžengęs į aistrų taką, gali išeiti į tiesos kelią. Pabudimas suteikia galimybę viską pamatyti iš naujo. Štai kokia mįslė: kodėl nelaimė atneša laimę, o mirtis grąžina gyvenimą? Įminti ją nelengva.
Ramybė tarp ramybės – netikra ramybė. Tik kai veikdamas atrasi ramybę, ištiktųjų suprasi dangaus prigimtį. Linksmybė tarp linksmybės – netikras džiaugsmas. Tik kai pasieksi džiaugsmą liūdėdamas, suprasi, kuo gyvena širdis.
Kai prasčiokas puoselėja dorovę ir daro gerus darbus, jis – kancleris, neturintis titulo. Kai didžiūnas naudoja valdžią savanaudiškais tikslais ir prekiauja malonėmis, jis pagaliau virsta elgeta, apdovanotu aukštu rangu.
Ramybėje apsivalo mintys, ir tu matai tikrą širdies esmę. Dykinėjant dvasia tampa paslanki, ir tu suvoki tikrą širdies versmę. Rimtyje ketinimai tampa reikšmingi, ir tu suvoki tikrą širdies pagrindą. Tam, kad pamatytum savo širdį ir prisiliestum tikrumo, nėra nieko geresnio už šias tris būsenas.
Protėvių dorybės – tai, ką aš gavau iš jų kaip palikimą. Reikia atsiminti, kaip sunku jas buvo kaupti. Palikuonių gerovė – tai, ką pradedu aš. Reikia atsiminti, kaip lengva tai išbarstyti.
Atsisakydamas gyventi tik sau, nepasiduok abejonėms. Jeigu leisi abejonėms užvaldyti save, pradėsi gėdytis savo kilnių ketinimų. Daryk žmonėms gerą, nereikalaudamas jų dėkingumo. Jeigu reikalausi iš jų dėkingumo, tavo troškimas daryti gerą atneš žalą.
Jeigu Dangus nuskriaus mane dalydamas laimę, aš atsigriebsiu už tai savo dorovės didybe. Jeigu Dangus privers mane dirbti ligi išsekimo, aš prieš pastatysiu jam savo širdies kilnumą. Jeigu Dangus neduos man sėkmės, aš pasieksiu ją eidamas savo keliu. Ką Dangus gali man padaryti?
Išauklėtas žmogus nesvajoje apie geresnę dalią. Ir Dangus, atsidėkodamas už savo nesavanaudiškumą, apdovanoja jį laime. Blogas žmogus stengiasi išvengti nelaimės. Ir Dangus, keršydamas už jo tuštybę, atima jam protą. Negalima nematyti: Dangaus valia pati išmintingiausia. Ką reiškia prieš ją žmogaus supratimas?
Kai kas nors iš namiškių prasikalsta, nereikia jo užsipulti su priekaištais, tačiau ir nereikia nuduoti tarsi nieko neatsitiko. Jeigu apie tą nusižeminimą nepatogu kalbėti tiesei, pasakykite užuominomis, pateikdami įvykį atitinkančius pavyzdžius. Jeigu jūsų nesupras iš karto, kartokite savo pamokymus diena iš dienos, ir jie pradės veikti, panašiai kaip pavasario vėjas išsklaido šaltį ir šiltas oras tirpdo ledus. Štai kaip reikia elgtis šeimyniniame gyvenime.
Dainininkė iš linksmybės namų, sulaukusi žilo plauko, grįžta prie dorovingumo. Ir tai, kad ji visą amžių ištvirkavo, ne kliūtis. Moteris iš geros šeimos pražilusi pamiršta padorumą. Ir tai, kad ji visą gyvenimą praleido dorai, pasirodo veltui. Žmonės sako: ,,Spręsk apie žmogų iš to, kaip jis baigia savo dienas“. Tai ištiktųjų puikūs žodžiai.
Kilnus žmogus, nenuoširdžiai daro gera, nesiskiria nuo niekingo žmogaus, kuris daro bloga. Kilnus žmogus, kuris išdavė savo principus, blogesnis už niekingą žmogų, kuris nutarė pasidaryti geresnis.
Jeigu tavo dvasia patenkinta, tai Pasaulyje neatsiras nieko, kas turėtų bent kokį trūkumą. Jeigu sieloje viešpatauja ramybė, tai ir Pasaulyje niekas nepasirodys priešiška.
Sąžiningas žmogus atsisako pertekliaus. Išauklėtas žmogus neduoda valios aistroms. Kilnus žmogus, laikydamasis šitų taisyklių, negali nė truputėlio nepasisyti savo pareigos ir per daug pabrėžti tvirtumo.
Kai gyvenimas klostosi priešingai mūsų troškimams, pasaulis aplink mus panašus į gydomąsias adatas ir naminius vaistus: jis nepastebimai gydo mus. Kai mes nesutinkame pasipriešinimo pasaulis aplink mus panašus į išgaląstus kirvius ir aštrias ietis: jis pamažu žeidžia ir nužudo mus.
Tuose, kurie išaugo turte ir pagarboje, aistros plaikstosi kaip liepsnos, o valdžios troškimas panašus į įkaitusią žaizdrą. Jeigu tokių neatvėsintume švarumos oru, jie sudegintų kitus arba sudegtų patys.
Nuo vieno nuoširdaus sielos virptelėjimo vasarą iškrenta šerkšnas, griūva miesto sienos, lydosi metalas ir akmuo. Melagingo žmogaus protas vis tiek žūna, nors jo kūnas ir sveikas. Draugijoje jis nemalonus. Vienumoje – šlykštus pats sau.
Kai literatūros kūrinys tobulas, jis gražus ir be puošmenų. Kai žmogus tobulas, jis didus ir be įžymių vertybių.
Apgaulingos regimybės pasaulyje ne tik nuopelnai ir garbė, turtas ir kilmingumas, bet ir kiekvienas kūnas – tai tik laikinai pasiskolinta forma. Tikrovės pasaulyje ne tiktai tėvai ir broliai, bet ir visi dešimt tūkstančių daiktų sudaro su manim vieną kūną. Kai žmogus išsklaidys apgaulę ir pažins tai, kas tikra, jis padarys savo atrama visą žemę ir atsikratys pasaulio pančių.
Malonaus skonio patiekalai – tai nuodai, nuo kurių genda skrandis ir minkštėja kaulai. Atsisakyk jų ir išvengsi daugelio nemalonumų. Tuščios pramogos kenkia sveikatai ir pražūtingos dorovei. Atsisakyk jų, ir tau nereikės nieko gailėtis.
Nepriekaištauk kitiems už smulkius nusižengimus. Nekaltink kitų piktais kėslais. Neprimink kitiems senų skriaudų. Jeigu laikysies šių trijų taisyklių, gali išsiugdyti dorovę ir išvengti nemalonumų.
Kilnus žmogus negali elgtis lengvabūdiškai. Jeigu mano poelgiai bus lengvabūdiški, pasaulis supančios mane, ir aš nebeteksiu nei ištvermės, nei pastovumo. Apmąstymuose negalima būti smulkmeniškam. Jeigu mano mintys bus smulkmeniškos, daiktai suteps mane, ir aš neturėsiu nei drąsos, nei dvasios gaivumo.
Dangus ir žemė – amžini, o mano kūnas antrą kart nebegims. Žmogaus amžius neviršija šimto metų, o mano diena šmėsteli akimirksnį. Tie, kuriems pasisekė gyventi šiame pasaulyje, negali nepažinti džiaugsmo gyventi ir nepatirti jo trumpumo liūdesio.
Pyktis sėlina paskui gerumą kaip šešėlis paskui kūną. Todėl, užuot rūpinęsis savo geru vardu, pamiršk ir gerumą, ir pyktį. Neapykanta atsiranda ten, kur yra gailestingumas. Todėl, užuot stengęsis pagarsėti gailestingu, atmesk ir neapykantą, ir gailestingumą.
Jeigu yra grožis, tai prieš jį neišvengiamai pasirodys ir bjaurumas. Jeigu aš garbinu grožį, kas galės man prikergti bjaurumą? Jeigu yra tyrumas, tai, atsikeršijant jam, būtinai pasirodys purvas. Jeigu aš siekiu tyrumo, argi kas nors gali mane supurvinti?
Turtingų žmonių sieloje daugiau sąmyšio negu neturtingų ir niekingų. Giminėms pavydi daugiau negu svetimiems. Jeigu nepriešpastatysi tam širdies ramybės ir dvasios pusiausvyros, tai nė dienos nepragyvensi be dvasios kančių.
Negalima sumaišyti nuopelnų ir nusižengimų. Juos sumaišius, žmonių širdyse prasidės painiava. Meilės ir neapykantos negalima per daug išryškinti. Jeigu jos bus akivaizdžios, žmonės nebesistengs būti geresniais.
Laipsniais ir titulais netinka per daug išsiskirti. Jeigu tu per daug išsiskirsi savo padėtimi, sukelsi sau pavojų. Mene nereikia siekti visiško tobulumo. Jeigu menas bus ligi galo tobulas, neišvengiamai jį prarasi. Elgesys neprivalo būti pernelyg kilnus. Jeigu jis bus per daug kilnus, tave ims koneveikti ir tu žūsi.
Blogyje baisus slaptumas, gėryje baisus siekimas pasirodyti. Todėl žala, padaryta matomo blogio, paviršutiniška, o padaryta slapto blogio – gili. Kai gėris akivaizdus, jo nauda maža, kai jis paslėptas - didelė.
Dorovė – talento valdovė. Talentas – dorovės tarnas. Jeigu namuose nėra šeimininko, o viską tvarko tarnas, argi juose neįsiviešpataus velniava ir proto aptemimas?
Paslėpk savo meną po nemokėjimo šydu, kurk jį slaptai, bet rodyk viešai. Patalpink švarų nešvariame; susiaurink tyrumą savyje, bet aplink save paskleisk jį kuo plačiau. Tada šis trapus indas, kuriame mums lemta plaukti gyvenimo okeane, taps mūsų patikimu prieglobsčiu.
Suklestėjimas ir perteklius pranašauja nuosmukį ir pražūtį. Naujo gyvenimo sėklos slypi vytime ir mirtyje. Kilnus žmogus, mėgaudamasis ramybe, turi ruoštis rūpesčiams ir trūkumams, o kentėdamas negandas, turi saugoti ištvermę ir tvirtai tikėti tuo, kad jis sulauks sėkmės.
Ne iš didelio proto stebimasi tuo, kas reta, žavimasi tuo, kas nepaprasta. Ne iš gero auklėjimo sekiname save pamaldumu ir stengiamės pralenkti visus dorovingumu.
Kai mūsų krūtinėje siautėja karšta liepsna ir kunkuliuoja verdantis vanduo, mes aiškiai suvokiame, kas mums darosi ir, aiškiai suvokdami, peržengiame padorumą. Tačiau kas mumyse tai suvokia ir kas peržengia? Kas nuolatos apie tai galvos, to sieloje velnias pavirs tikru Šeimininku.
Jeigu tu garsėji pasitikėjimu, neapgaudinėk net piktadario. Jeigu tu apdovanotas jėga, nesididžiuok savo pranašumu. Jeigu turi dorybių, neatskleisk kitų trūkumų. Jeigu neturi gabumų, nepavydėk sugebėjimu kitiems.
Svetimas ydas reikia ištaisyti tyliai. Jei iškelsi jas prieš visus, tu ydą taisysi yda. Žmogaus užsispyrimą reikia įveikti pamokymais. Jeigu pulsi jį atvirai, tu veltui taisysi užsispyrimą užsispyrimu.
Kaltę už klaidas reikia pasiimti lygiai su visais, bet nereikia kartu su visais pretenduoti į nuopelnus. Kai žmonių nuopelnai lygūs, tarp jų kyla nesantaika. Galima su kitais dalytis jų vargais, bet nereikia su jais dalintis džiaugsmais. Tas, kas dalijasi svetimu džiaugsmu, sužadina sau neapykantą.
Kariaudamas su niekšu, palik jam kelią pasitraukti. Būti jam negailestingu – tas pat kaip užkimšti pelių urvą: pelės, pastipusios urve, apnuodys viską aplinkui.
Dorovingas žmogus gali dėl neturtingumo neįstengti padėti kitiems, bet, sutikęs paklydusį žmogų, vienu žodžiu gali jam atverti akis, o sutikęs žmogų, pakliuvusį į sunkią padėtį, vienu žodžiu gali išgelbėti jį nuo sunkumų. Štai aukščiausia dorovė.
Tą, kas reiklus sau, bet koks darbas išgydo kaip naminis vaistas. Tą, kas ieško trūkumų kituose, kiekviena mintis žeidžia kaip ieties smaigalys. Pirmasis visiems atveria duris į gėrį. Antrasis visus įtraukia į blogio klampynę. Jie tolimi vienas kitam kaip debesys danguje ir purvas žemėje.
Alkani glaudžiasi vienas prie kito, sotūs – išsisklaido. Prie šilumos renkasi, nuo šalčio bėga. Štai kur visų žmonių nelaimė. Kilnus žmogus turi saugoti savo tyrą ramybę ir neišduoti pats savęs.
Dorovė priklauso nuo akiračio platumo, o akiratis plečiasi nuo žinojimo. Todėl tas, kas nori sustiprinti savo dorovę, negali neplėsti savo akiračio. O kad išplėstum savo akiratį, reikia turtinti savo žinojimą.
Stato tinklą žuvims, o į jį patenka laukinė žąsis. Vabzdys maldininkas, griebdamas auką, nepastebi, kaip jam iš paskos prislenka žvirblis. Prieš kiekvieną gudrybę atsiranda nauja gudrybė. Kiekvienas atsitikimas sukelia dar nežinomų įvykių. Tai ar galima pasikliauti savo žiniomis ir supratingumu?
Žiburėliu nakties tamsoje, dešimčia tūkstančių tonacijų grojančios fleitos tyla – tai visų pirma atsiveria mums nepažeidžiama būties ramybė. Pabudimu nuo sapnų tikrovėje, be jokio šlamesio visoje Visatoje – taip visų pirma atsiveria mums pirmapradis būties Chaosas. Jeigu tokiomis akimirkomis ,, nukreipsi šviesą į patį save“, tai suprasi, kad klausa ir rega, skonis ir uoslė – tik pančiai, o troškimai ir aistros – tik tuštybė.
Jeigu vanduo nedrumsčiamas, jis nusistoja savaime. Jeigu veidrodis netepliojamas, jis savaime atspindį šviesą. Žmogaus širdies savo valia negalima padaryti švaria. Pašalinkite tai, kas ją teršia, ir jos švarumas pasirodys savaime. Džiaugsmo nereikia ieškoti anapus savęs. Pašalinkite tai, kas jums kelia nerimą, ir džiaugsmas savaime įsiviešpataus jūsų sieloje.
Mūsų darbai ir žinios išeis kartu su mumis, o dvasia liks jauna visą amžinybę. Nuopelnai ir garbė, turtai ir kilmingumas keičiasi kartu su amžiumi, o gyvenimo okeane tūkstantis metų – kaip viena diena. Kilnus žmogus niekada nepakeis amžino į laikiną.
Jeigu žmogus neturi nei vienos nuoširdžios minties, jis panašus į elgetą, kuris iš visur išeina tuščiomis rankomis. Jeigu žmogus neturi nė vieno tikro pomėgio, jis panašus į medinį stabą, kuris stovi ten, kur jį pastatė.
Viena mintimi galima nusižengti dievų įstatymams. Vienu žodžiu galima suardyti Dangaus ir Žemės vienybę. Vienu poelgiu galima užtraukti nelaimę palikuonims. Štai ką reikia labai gerai atsiminti.
Kitų klaidas reikia atleisti, o savo klaidų atleisti nereikia. Savo nepriteklių galima iškęsti, bet svetimų nepriteklių vaizdo pakęsti negalima.
Įveikti viską, kas nepadoru – štai kur žmogaus didybė, bet sąmoningas didybės siekimas daro žmogų ne didžiu, o niekingu. Nesusitepti niekingo pasaulio purvu – štai kur dvasios tyrumas. Tačiau tas, kas siekia tyrumo, nesigręždamas nuo pasaulio, taps ne tyras, o tuščias.
Malonė turi atsirasti iš abejingumo, o būti dosni. Jeigu ji iš pradžių dosni, o paskui parodo abejingumą, žmonės pamirš gera, kurį jiems padarėte. Valdžia turi atsirasti iš griežtumo, o būti kilni. Jeigu ji iš pradžių kilni, o paskui griežta, žmonės bus nepatenkinti jos suvaržymais.
Viena gera mintis puoselėja santaiką visame pasaulyje. Viena širdies tyrumo kruopelė kvepės šimtus amžių.
Kai sąmonė tuščia, akivaizdžiai išryškėja žmogaus prigimtis. Bandyti įžvelgti prigimtį, nenuraminus sąmonės, - tas pats kaip gaudyti mėnulio atspindį bangose. Kai mintys ramios, širdis tampa tyra. Bandyti atskleisti širdies šviesą, nesuvaldžius savo minčių, - tas pat kaip valyti veidrodį padengiant dulkėmis.
Aš žymus – ir žmonės gerbia mane. Tačiau tai, ką jie gerbia, tėra tik aukšta kepurė ir plati juosta. Aš pažemintas – ir žmonės niekina mane. Tačiau tai, ką jie niekina, tėra tik medvilninis chalatas ir šiaudiniai sandalai. Bet juk ištiktųjų žmonės manęs negerbia – ko man džiaugtis? Jie ištiktųjų neniekina manęs – ko man sielotis?
,,Kai valgau, kiekvieną kartą palieku valgio pelėms. Gailėdamasis daugelių, neuždegu naktį balanos“. Tokios senolių mintys palaiko mumyse gyvenimą. Be jų mes būtume tie, kurie vadinasi ,,kūnais iš medžio ir žemės“, tik tiek.
Yra vienas posakis, kuris teigia: ,,Kopdamas į kalną, turėk drąsos praeiti skardžio taku. Eidamas sniegu, turėk drąsos pereiti slidžiu tiltu“. Žodyje ,,drąsa“ slypi giliausia prasmė. Jeigu pavojinguose gyvenimo posūkiuose ir žemiškų kelių duburiuose tau neužteks drąsos, tu tikrai įstrigsi kokioje nors piktžolėmis apaugusioje duobėje.
Per didelis išmintingumas ir kilnios manieros, didvyriški poelgiai ir aukštas meistriškumas – visa tai nelaimių šaltinis pasaulyje. Tik paprasta dorovė ir paprastas elgesys gali grąžinti mus į pirmapradę būties pilnatį ir pasėti taiką mūsų sieloje.
Tie, kurie didžiuojasi savo nuopelnais ir švyti mokslingumu, gyvena ieškodami atramos savyje. Jie nežino, kad širdis savaime spindi kaip brangiausias jaspis. Tas, kuris išsaugojo savyje pirmapradę širdies šviesą, ištiktųjų didis, net jei neturi nė vieno nuopelno ir neperskaitė nė vieno hieroglifo.
Jeigu nori būti ramus susijaudinimo akimirką, pirma išmok susivaldyti ramybės valandą. Jeigu nori būti nesutrikdomas sumaištyje, pirma išmok atiduoti tai, kas pridera Tikrajam Viešpačiui dykinėjimo metu.
Neužtemdyk savo širdies. Neapnuogink kitų jausmų. Nenualink daiktų jėgos. Laikanti šių trijų taisyklių, galima gyventi vieną gyvenimą su Dangumi ir Žeme, suteikti ramybę žmonėms, atnešti laimę ainiams.
Būdamas tarnyboje, atsimink dvi tiesas: ,,Tiktai bešališkumas spinduliuoja išminties tiesa. Tiktai nesavanaudiškumas gimdo autoritetą“. Grįžęs į savo namus, prisimink dvi tiesas: ,,Tiktai nuoširdumas suteikia ramybę. Tiktai taupymas sukuria gerovę“.
Gyvenime nereikia iš visų jėgų saugoti tyrumą, bet kokio įžeidimo purvą galima lengvai nukratyti nuo savęs. Santykiuose su žmonėmis nereikia būti per daug pedantiškam. Gėrį ir blogį, mokslą ir nemokšiškumą reikia sutikti abejingai.
Despotiškumą išgydyti lengviau negu potraukį moralizuoti. Darbuose kliūtis pašalinti lengviau, negu atsitvėrimą nuo tiesos.
Geriau išgirsti blogų žmonių keiksmus negu pagyras. Geriau išgirsti kilnaus žmogaus priekaištą, negu pamatyti jo abejingumą.
Mūsų dvasia turi būti tvirta kaip šimtą kartų grūdintas metalas. Neturintys kantrybės šito nepasieks. Mūsų gerumas turi būti masyvus kaip tūkstančio ciunių svorio arbaletas. Pripratę šaudyti be pastangų, negalės pavartoti tokio ginklo.
Savanaudiškas žmogus tolimas tiesai. Jo žala akivaizdi ir paviršutiniška. Garbėtroška prisidengia tiesa. Jo žala nepastebima ir gyli.
Nesivaidyk su blogu žmogumi, nes jis turi priešų tik tarp panašių į save. Nepataikauk kilniam žmogui, nes jis nepadarys paslaugos iš savanaudiškumo.
Išgirdęs apie kieno nors blogą poelgį, neskubėk smerkti to žmogaus. Gali pasirodyti, kad jis doras žmogus, kuris tapo šmeižto auka. Išgirdęs apie kieno nors gerą poelgį, neskubėk susidraugauti su tuo žmogumi. Gali pasirodyti, kad jis niekšas, kuris kelia savo kainą.
Jeigu siela sudiržusi, o širdis sugrubusi, nė vieno darbo nelydės sėkmė. Jeigu širdis rami, o siela santūri, laime savaime ateis pas tave.
Siaučiant stipriam vėjui, merkiant liūčiai, reikia mokėti laikytis tvirtai. Ten, kur žydi puošnios gėlės, lankstosi gluosniai, reikia mokėti pakelti akis į dangų. Pradėjus žengti pražūtingu keliu, pavojingu taku, reikia mokėti pasukti atgal.
Iš tikrųjų dievobaimingi žmonės moka sutarti su kitais ir neleidžia įsiliepsnoti nesantaikai. Pelnytai gerbiami žmonės moka sudaryti įspūdį, kad jų darbai priklauso visiems, ir neleidžia pavydui užvaldyti kieno nors širdies.
Didis žmogus tarnyboje neprivalo būti familiarus ir duoti dingsties lengvabūdiškiems poelgiams. Išėjęs į atsargą ir grįžęs į tėviškę, jis neturi būti per daug oficialus. Jis turi parodyti nuoširdumą ir nesišalinti senų draugų.
Didžių žmonių negalima nebijoti. Jeigu jų bijosi, nebūsi familiarus. Blogų žmonių irgi negalima bijoti. Jeigu bijosi, nepagarsėsi kaip pasipūtėlis.
Jeigu tave persekioja nesėkmės, pagalvok apie tuos, kuriems nesiseka dar labiau, ir tavo nuoskaudos išsisklaidys. Jeigu į tavo širdį įsigaus aplaidumas, galvok apie tuos, kurie pasiekė daugiau už tave, ir tu vėl atsigausi.
Su valdiniais nebūk šiurkštus, nes jie nenorės tau tarnauti. Su draugais nebūk familiarus, kitaip tavo draugai bus vieni menkystos.
Tas, kuris meistriškai skaito, patiria pažinimo džiaugsmą, neatmesdamas ,,bučių ir kilpų“. Tas, kuris įgedęs mąstyti, įžvelgia širdies ir sielos paslaptis, nenusigręždamas nuo matomų vaizdų.
Ramybės trumpalaikiškume ir laimės žaibiškame atsiskleidžia tai, kas tikra gyvenime. Nesudrumsčiamoje tyloje be jokių savybių suvoki širdies prigimtį.
Lūpos – proto vartai. Jeigu jas laikysi praviras, protas išlys laukan. Vaizduotė – proto kojos. Jos nesuvaldžius, ji išves protą iš teisingo kelio.
Neduok pažadų paskubomis. Nesupyk būdamas išgėręs. Nekurk planų susijaudinęs iš džiaugsmo. Negalvok apie būsimus darbus pavargęs.
Praregėjęs žmogus ,,apie nieką negalvoja ir dėl nieko nesijaudina“. Tamsus žmogus apie nieką nežino ir nieko neišmano. Šie du gali susitarti ir veikti kartu. Vidutinybės daug kalba ir daug rūpinasi, daug kuo domisi ir kuria daug planų. Dėl to jie įtartinai žiūri vienas į kitą, ir priversti juos veikti drauge nelengva.
Kai teisi kitus, jų kaltėje ieškok nekaltumo. Tada žmonės gyvens santaikoje. Kai teisi save, ieškok kaltės ten, kur jos nematyti. Tada tavo dorovė dar labiau sustiprės.
Garbingo žmogaus dvasia kilni, todėl jo laimė gili ir neišsenkanti. Visi jo darbai pažymėti laisvės antspaudu. Niekšingo žmogaus dvasia niekinga, todėl jo džiaugsmas smulkus ir trumpas. Viskas, ką jis padaro, paženklinta ribotumu.
Kilnus žmogus, patekęs į bėdą, nesielvartauja, o pasirodęs pobūvyje nevengia linksmybės. Jis nesidrovi šio pasaulio galingųjų ir užjaučia vargingus bei vienišus.
Persikas ir slyva gražūs iš pažiūros, tačiau jų grožiui neskirtas pušies ir kipariso ilgaamžiškumas. Kriaušių ir abrikosų saldus skonis, bet jiems neskirtas apelsinų ir mandarinų aromato patvarumas. Ar galima abejoti tuo, kad puošnus, bet trumpalaikis grožis neprilygsta kukliam ir ilgalaikiam grožiui ir kad ankstyvi žiedai neprilygsta vėlyviesiems vaisiams?
Dangus apdovanoja išmintim vieną žmogų, kad išsklaidytų visos minios nemokšiškumą. Pasaulyje, atvirkščiai, žmogus savo dorybes išnaudoja tam, kad kaltintu kitus už jų trūkumus. Dangus apdovanoja turtais vieną žmogų, kad išgelbėtų nuo skurdo visą minią. O pasaulyje, atvirkščiai, žmogus įsikimba į tai, ką turi, ir priverčia vargšus kęsti nepriteklius. Tai ištiktųjų žmonės, kurie nusipelno Dangaus bausmės.
