Išminčius žino, kad sąmonė vieninga, daiktai vieningi, dao vieningas ir visi jie susijungę i vieną. 

 

 

Tas, kuris pasiekia išminties viršūnes, žino, kad išmintis niekada neaprėps viso pasaulio. Todėl jis renkasi nuoširdumą. Tas, kuris pasiekia gražbylystės viršūnės, žino, kad gražbylystė niekada neatskleis visų daiktų esmės. Todėl jis kalba be pagražinimų. Tas, kuris pasiekia narsumo viršūnes, žino, kad narsumu niekada neįveiksi visų žmonių. Todėl jis kuklus.

 

 

,,Neieškok sau vietos pats savyje“. Mokytis iš daiktų, esančių aplink save. Būk tekantis kaip vanduo, sustingęs kaip veidrodis, jautrus kaip aidas ir nesudrumsčiamas kaip tyla. Susivienyk su nederinamais, pagauk prarastą. Nesistenk aplenkti kitų, bet atkakliai sek paskui juos.

 

 

Mirtis įsčiose. Mirtis kiaušinyje. Nors pasaulis didelis, patikimų žinių apie jį negausi. Pasaulis ir mūsų žinios apie jį – lygiai kaip kalavijo ašmenys į ranką: kol ranka neprisiliečia kalavijo, ji nesusižaloja.

 

 

Išmintingas nesiskiria nuo kitų tuo, ką jis kalba, daro ir mąsto. O tuo, ko jis niekada nekalba, nedaro ir nemąsto, jis skiriasi nuo kitų.

 

 

Mano mintys keičiasi kiekvieną dieną ir priklauso ne nuo mano ,,aš“, o nuo likimo. Kai pažinsi prigimtį ir likimą, už jų nematysi savęs, o viduje nematysi savo sąmonės.

 

 

Jeigu į sąmonę įsismelkė mintys apie sėkmę ir nesėkmę, ją užvaldys proto demonai. Jei į sąmonę įsismelkė gašlumas, ištvirkavimo demonas užvaldys ją. Jeigu į sąmonę įsismelkė nerimas, nevilties demonai užvaldys ją. Jeigu į sąmonę įsismelkė ištvirkavimas, tai atsidavimo demonai užvaldys ją. Jeigu į sąmonę įsismelkė svajonės apie kilnią draugystę, puikybės demonai užvaldys ją. Jeigu į sąmonę įsismelkė svajonės apie skanų valgį, besotystės demonai užvaldys ją. Tą, kuris patenka į demonų valdžią, užvaldo mintys apie nepaprastus žygdarbius. Jis nesako, kad tarnauja demonams, bet teigia, kad tarnauja vien tik dao. Pagaliau jame viskas apmiršta. Tik išminčius gali padaryti dvasią dvasinga, bet neieškoti dvasioje dvasiškumo. Kasdien jis paklūsta visai būčiai, bet jo širdį gaubia ramybė.

 

 

Tai, kas plaukia, yra valtis. Bet tas, kieno dėka ji plaukia, - vanduo, o ne valtis. Tas, kuris juda į priekį – vėžimas.  Bet tas, kieno dėka jis gali judėti, - buivolas, o ne vėžimas. Mąstymas – tai protas. Tačiau tai, kieno dėka jis gali mąstyti, - valia, o ne protas. Negalima žinoti, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Tiktai nežinodamas, kodėl viskas yra taip, kaip yra, neini pasitikti to, kuris ateina, ir nesivelki paskui tą, kuris išeina. Nesiverždamas sutikti ateinančio ir nebėgdamas paskui išeinantį, gali gyventi vieną gyvenimą su pirmykščiu Dangaus ir Žemės šaltiniu, kuris neturi nei praeities, nei ateities.

 

 

Sąmonė gimsta iš mūsų ,, aš“ ir daiktų tarpusavio sąveikos, panašiai kaip ugnis kyla trinant dvi lazdeles. Negalima sakyti, kad ji yra manyje arba kituose. Negalima sakyti, kad jos nėra manyje, ir negalima sakyti, kad jos nėra kituose. Gyvenk ja, ir tada ,,kiti“ ir ,,aš“ nustos buvę pagunda.

 

 

Viskas pasaulyje – vienas daiktas. Paprasti žmonės nežinojo tikrojo vardo. Jie mato daiktus ir nemato dao. Tikri žmonės apibrėžia daiktų principus. Jie mato dao ir nemato daiktų. Išmintingas susijungia su dangiškumu pats savyje. Jis nepasigenda dao ir neprisiriša prie daiktų. Visuose keliuose – vienas ir tas pats kelias. Nesekti dao – tai dao. Sekti juo, vadinasi, pasiduoti daiktams.

 

 

Žemiškosios tiesos ribotos ir prieštarauja viena kitai. Jos veda į visuotines tiesas, bet visuotinės tiesos nepaklūsta tvarkai ir veda į tai, kas negali būti sutvarkoma. Todėl tas, kas gali pajungti tvarkai vieną jausmą, gali įgyti natūralią būties jėgą. Tas, kas gali užmiršti vieną jausmą, gali susijungti su dao.

 

 

Tarp visų pasaulio daiktų nėra nė vieno, kuris priklausytų man. Kadangi daiktai nepriklauso man, aš negaliu jais nesekti. Kadangi aš nepriklausau pats sau, aš negaliu neleisti sau augti. Nors aš seku daiktais, bet nevaldau jų. Nors aš leidžiu sau augti, aš nepriklausau sau. Negalima kalbėti apie ,, išorinius daiktus“, jeigu nėra ,,išorinio aš“.  Negalima kalbėti apie ,,išorines formas“, jeigu nėra ,,išorines sąmones“. Dao – tai vienas. Jo negalima apibrėžti ir į jį negalima įeiti.

 

 

Gyviai, kurie gyvena jūros gelmėje, patiria begalybę virsmų, tačiau vanduo vienas visiems. Mano ,, aš“ ir daiktai aplinkui nuolatos kinta didingame pasaulio virsme, bet gamta viena visiems. Žinodamas, kad gamta viena visiems, suprantiti, kad nėra nei kitų, nei tavo ,,aš“ , nei mirties, nei gyvenimo.

 

 

Įvykių esmė pačiuose įvykiuose, ir žodžiai apie juos turi prasmę. Dao esmė ne dao, ir žodžiai apie jį bereikšmiai. Jeigu žinotum, kad žodžiai beprasmiai, tai bet kuris žodis suartintų su dao. Jeigu nežinotum, kad žodžiai beprasmiai, tai net subtiliausi žodžiai vis tiek bus kaip krislas akyje.

 

 

Kalbėti apie dao – tas pats kas kalbėti apie sapnus. Tas, kas pasakoja apie sapne matytas brangenybes, visokiausius daiktus ir žvėris, gali tik apsakyti juos, bet negali jų perduoti kitam. Klausytojai gali tiktai išgirsti apie juos, bet negali jų įsigyti. Tik tai tas, kuris moka klausyti, nieko nepriima už gryną pinigą ir niekam neprieštarauja.

 

 

Dao neturi nieko, kas priklausytų žmogui. Išminčius neskirsto: ,, Tai – dao, o tai – ne dao“. Dao neturi nieko iš savo ,, aš“. Išminčius neskiria buvimo dao ir nutolimo nuo jo. Tai, kad dao nėra – laidas to, kad dao yra. Tai kad išminčius neprisiriša prie dao, - laidas, kad jis nepraras dao.

 

 

Mano dao panašus į tūnojimą tamsoje. Būnant šviesoje, negalima nieko matyti tamsoje. O būdamas tamsoje, pamatai viską, kas yra šviesoje.

 

 

Šaudyti iš lanko, joti, groti cina arba lošti šaškėmis – visų tų menų negalima išmokti per akimirksnį. Tik tai dao neturi nei formų, nei taisyklių, ir jį galima suvokti akimirksniu.

 

 

 

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos