Skyrelyje "Ieškantiems išminties" atsirado nauja pastraipa apie senovės kinų išminčiaus Lao Dze veikalą Dao de Dzen.

Dao de Dzen turi 81 dalį. Po eilutės ar kelių, ar po viso eilėraščio pasedėkite tyloje, paklausykite savo vidinių pasikeitimų, pojūčių, kuriuos galima ištempti laike. Tikra vidinė transformacija galima tik tada, kai išgyvenate tai ką skaitote. Šventraščius skaitykite kasdien, nors kelias eilutes. Kaip senoliai sakydavo, kad išmintis įsigertų į širdį, tai kartok kasdien. Tiesa, šį veikalą skaitau jau 22 metus, man jis neišsemiamas. Ir kasmet atrandu vis gilesnes versmes, atrodo, keista kaip ankščiau to nemačiau. Dvasinės gilumos. Arūnas :)

 

1

Dao žodžiais neišreiškiamas

Išreikštas žodžiais Dao nėra tikrasis Dao.

Jis bevardis – dangaus ir žemės pradžia.

Aš jį vadinu Motina visų daiktų.

Kas sutramdo aistras

Pamatys daiktų prigimtį.

Kas nesutramdo aistrų,

Pamatys daiktų paviršių.

Nors jų vardai skirtingi, bet kilę iš to paties.

Pamatyti slėpiningame slėpiningą,

Tai vartai į visas pasaulio paslaptis.

 

2

Kai žmogus sužino kad grožis - gražus,

Jame gimsta bjaurastis.

Kai žmogus sužino kad gėris - geras,

Tada jame atsiranda blogis.

Būtis ir nebūtis keičia vienas kitą,

Sunkus ir lengvas gimsta vienas iš kito,

Aukštas ir žemas vienas kitą išryškina,

Kilminga ir žema yra lygu savo esme,

Garsas ir tonas atitinka vienas kitą.

Praeitis ir dabartis seka vienas paskui kitą.

Ir taip be galo.

Todėl išminčius veikia neveikdamas (u-vei),

Gyvendamas vadovaujasi žiniomis „bežodinėj išraiškoj“.

10.000. daiktų gimsta ir keičiasi – ir jis nieko neneigia,

Jis netrukdo jiems vystytis ir jų nesisavina,

Kuria, bet nieko sau nereikalauja,

Pasiekęs sėkmę, sau jos nepriskiria,

Jis nieko nesilaiko įsikibęs,

Todėl nieko ir nepameta.

 

3

Negarbink išmintingųjų,

Ir nebus dėl ko ginčytis.

Neiškelk sunkiai įgyjamų vertybių

Ir žmonės nevogs.

Nusuk savo žvilgsnį nuo to kas gimdo troškimus,

Taip nesujauksi nei proto nei širdies žmonių.

Todėl išmintingas išlaisvina žmonių mintis

Širdies atvėrimu

Ir pripildo pilvą (dan-tian).

Norus žmonių minkština,

Taip stiprina jų dvasią.

Kitiems pataria „išsilaisvinkite nuo savo žinių,

išsilaisvinkite nuo nepailstamo noro turėti“.

Ir stengiasi, kad neišdrįstų veikti tie, kurie yra protingi.

Neveikimu (u-vei) jis tvarko žemiškuosius reikalus,

Todėl niekam negali pakenkti.

 

 

 

4

Dao visaapimanti tuštuma,

Pirmapradis pagrindas, visur esantis.

Gilus, neišmatuojamas, protėvis visų daiktų.

Minkština aštrius kampus,

Išnarplioja visas painiavas,

Slepia šviesą savyje,

Nepastebimas tarsi dulkes.

Nepagaunamas,

Gyvenimo indas.

Nesuvokiamas tavo atsiradimas,

Panašu, jog dar buvai iki pasaulio sutvėrimo.

 

5

Dangus ir Žemė neturi pamėgtųjų,

Visa tamsa daiktų, jiems tarsi ritualinis šiaudų šuo.

Ir išmintingas neturi išrinktųjų,

Jam visi žmonės ir artimi ir tolimi – tarsi ritualinis šiaudų šuo.

Erdvė tarp Dangaus ir Žemės

Panaši į kalvio dumples;

Tuščia ir jos neįmanoma sunaikinti,

Kuo daugiau suspausi tuo daugiau išeis.

Nevaldomos mintys naikins tave

Verčiau išlaikyk beaistrę ramybę.

 

6

Nemirtingoji kalnų slėnio dvasia niekada nemiršta.

Ji Sakralinė Motina.

Sakralios motinos įsčios

Visatos šaknys.

Visur esanti ir persmelkianti viską.

Maitina visa kas gyva šiame pasaulyje,

Ir veikia be jokių pastangų.

 

7

Dangus ir Žemė amžini.

Dangus ir Žėmė amžini ir gerbiami,

Nes egzistuoja ne dėl savęs,

Todėl ir pasiekė tokio garbaus amžiaus.

Išmintingas gali nusileisti kitiems, todėl jis pralaimi nepralaimėdamas.

Jis egzistuoja ne dėl savęs,

Jis nesaugoja savo gyvybės

Ir per daug nesureikšmia savo „aš“,

Todėl save išsaugo.

Įgyvendina savo siekius,

Nes jo siekiai nesavanaudiški.

 

8

Aukščiausias gėris panašus į vandenį

Visus maitina ir nė su niekuo nesivaidija.

Jis renkasi tas vietas, kuriose niekas nenorėtų būti.

Bet tik taip galima priartėti prie Dao.

Statant būstą, reikia kruopščiai parinkti vietą.

Gyventi ramybėje, nepersikraunant darbais,

ko vengia žmonės.

Žmogus širdis turi pažinti savo gelmę.

Labdara turi tapti nuoširdi ir kilniadvasė,

O meilė žmogui - nuoširdi.

Kai ramybė tampa gyvenimo vedliu,

Sprendimai tampa tikslūs ir aiškūs

Reikalai atliekami sėkmingai,

Vidiniai pasikeitimai visada įvyksta laiku.

Tik tas, kuris nesiveržia būti pirmu

Gali išvengti klaidų.

Tik ten kur nėra varžytinių nėra ir nuostuolių.

Kas su niekuo nesivaidija tarytum vanduo,

Tas nepatiria jokių kančių.

 

9

Sklidiną iki kraštų sunku išlaikyti,

Geriau nepripildyti negu perpildyti.

Kas aštrina ašmenis, tas jas ir panaudos.

Ir todėl žemėje nieko nėra pastovaus,

Pasiekto neišlaikysi ilgam,

Gali pripildyti namus aukso ir brangenybėmis,

Bet nesugebėsi jų išsaugoti.

Kas puikuojasi savo turtais, kilme, visuomenine padėtimi

Pritraukia sau nesekmes ir nelaimes.

Tikras pasiekimas – išsilaisvinti,

Nuo to kas būdinga žmogui.

Žygis įvygdytas, šlovė atėjo, pats pasislėpė.

Būtent toks Dangaus kelias.

 

10

Kad siela būtų rami,

Reikia laikytis vienovės ir laikytis neveikimo (u-vei);

Be paliovos minkštinant savo norus

Ir darant lanksčią savo dvasią,

Argi taip netapsi panašus į naujagymį?

Norint įveikt netyrumą,

Reikia tauriu žvilgsniu žiūrėti į gelmę.

Jeigu atmesi viską ko negali suprasti

Argi taip netapsi primytyviu?

Šalį valdyti, žmones mylėti, -

Tam nereikia didelio proto,

Bet ar tai įmanoma be neveikimo (u-vei).

Dangaus vartai tai atsiveria tai užsiveria

Argi įmanoma tai be moteriško prado.

Ar gali išvysti pasaulio paslaptis

Jei esi paskendęs darbuose ir rūpesčiuose.

Visa ko pradžia,

Visus gimdo, bet nesisavina.

Visų vyriausias, bet neįsakinėja,

Augina, bet nepavergia,

Veikia ir nesitiki iš kitų.

Tai vadinama slapčiausia dorybe De.

 

 

11

Trisdešimt stipinų rate sueina į vieną stebulę,

Bet jos nauda yra tame, kad ji yra tuščia,

Dėka tos tuštumos ir galima naudotis ratu.

Kai minkština molį ir lipdo iš jo indą,

Lipdo taip, kad jo vidurys būtų tuščias,

Dėka tos tuštumos ir galima naudotis indu.

Kai stato namą, išpjauna langus ir duris,

O vidurį palieka tuščią,

Dėka tos tuštumos ir galima naudotis namu.

Forma duoda pagrindą arba pelną,

Tuštuma duoda tikrąją naudą.

 

12

Nuo visų spalvų raibsta akys.

Nuo visų garsų kursta ausys.

Nuo visų skonių atsiranda beskonybė.

Tas, kuris vejasi žvėrį,

iš visų jėgų, pametą protą,

Širdis tampa nesulaikomai akla.

Ir todėl

Iš visų jėgų, visa užmiršęs pasaulyje,

Siekdamas turtų, tu kenki sau,

Brangūs daiktai skatina nusikaltimus,

Ir todėl

Išminčius jaučia pasaulį pilvu (dantian centru)

O ne ganosi akimis tai gražu ir patrauklu.

Atsisakydamas vieno įgyja kitą.

 

13

Šlovė kaip ir gėda atneša vienus neramumus.

Baimė pamesti tai ką turi, kenkia labiau už viską.

Bet, kodėl šlovė, kaip ir gėda, atneša vienus neramumus?

Pasisekimas ir pagarba baugins tave.

Pradžioje bijosi, kad jų nepelnysį

Vėliau bijosi, kad jų neprarastum.

Štai, kodėl šlovė, kaip ir gėda, atneša vienus neramumus.

Kodėl baimė pamesti tai ką turi, kenkia labiau už viską?

Priežąstis mano nelaimių slypi tame,

Kad aš turiu ką prarasti.

Kai aš neturiu ką prarasti

Tai tada ar gali man kas pakenkti?

Ir todėl vertink ne tai ką turi,

O pasaulį, ir tai kas tave supa

Ir viską ko reikia tu gausi kaip dovaną iš jo.

Kas myli žemę, kaip save

Įgyja pagrindą ir pasitikėjimą.

Nelaimė mane užklumpa,

Nes aš vertinu savąjį "aš";

Jei nevertinčiau savojo "aš",

Nelaimė manęs neištiktų;

Kas pasaulį brangina kaip patį save,

Tam galima patikėti pasaulį;

Kas mylėdamas save tapatina su pasauliu,

Tam galima patikėti pasaulį.

 

14

Akis jo nemato, ir jūs jį vadinat nematomu,

Ausis jo negirdi, ir jūs jį vadinat negirdimu,

Ranka jo nepastveria, ir jūs jį vadinat nepagaunamu,

Jis trejopai nesuvokiamas protu,

Nes yra susiliejusi vienuma.

Viršus jo neapšviestas,

Apačia neužtamsinta.

Jis be galo tąsus, jis bevardis,

Jis grįžta atgal į nebūtį.

Aš jį vadinu beformiu pavidalu,

Jis neaiškus, miglotas,

Sutinku jį ir nematau jo veido,

Seku jam iš paskos ir nematau jo nugaros.

Laikykitės senolių Dao,

Juo vadovaukitės dabartinėje būtyje -

Ir pažinsite pradžių pradžią.

Tai vadinu Dao pėdsaku.

 

15

Tie, kurie senovėje ieškojo Kelio,

Pasinerdavo į pirmaprades ištakas

Atverdami vidines gelmes,

Apie kurias sunku net įsivaizduoti.

Tas, kuris nesistengia visko išmatuoti protu

Gali pasiekti gelmes.

Sakau tau;

Būk nesujaudinamai ramus ir viskam pasiruošęs

Lyg eitum per ploną upės ledą.

Būk išradingas ir lankstus

Lyg iš visų pusių tave suptų pavojai.

Būk orus tarsi keleivis

Įgyjęs laikiną pastogę.

Būk paslankus

Tarsi užšalusio ežero tirpstantys ledai.

Būk paprastas ir naturalus

Lyg nedrožtas medis.

Būk tuščias ir atviras

Kaip platūs kloniai, talpinantys viską savyje.

Būk atgimstantis

Kaip pavasariniai upeliai.

Paleisk savo norus, nuramink protą,

Įgysi dvasios aiškumą.

Jei drumzlinam vandeniui leisi nusistovėti;-

Jis taps skaidriu.

O tas, kuris, kad ir ilgai ieškojo įšeities,

Palaipsniui atgims.

Kas laikosi Dao,

Nepersisotina ir neieško pertekliaus.

Viską priima kaip lygų,

Todėl jam nėra gerovės.

 

16

Atverdamas save ir prasiskverbdamas į tuštumą,

Saugodamas bemintę ramybę,

Pasiekęs beribio beribiškumą,

Pamatau, kad visi daiktai savaime išsilaisvins,

Ir kiekvienas sugrįš iš ten iš kur atėjęs, prie savo šaknų.

Grįžęs prie šaknų, atrasi ramybę,

Grįžęs į ramybę, atrasi savo esmę,

Grįžęs į savo esmę, atrasi amžinumą.

Pažinti savo šaknis – tai reiškia pažinti amžiną.

Neieškodamas amžinumo, vysi.

Kas visa aprėpęs, visame savo būtį ištirpdęs

Tam visi savi,

Kuriam pasaulis savas, tas neatskiriamas nuo gamtos,

Kuris yra gamtos dalis tas paklūsta Dao,

Paklusęs Dao šauksmui – pažinsi amžinybę.

Išeidamas – sugrįžti.

 

17

Iš pradžių paprasti žmonės beveik nejuto esant valdovų,

Paskui aplink juos susibūrė ir pradėjo šlovinti,

Po to ėmė jų bijoti,

O vėliau - niekinti;

Kai nėra pasitikėjimo,

Prabyla įtarumas;

Tikrieji valdovai nevertina žodžių,

Vertę teturi jų darbai;

Ir žmonės mano, kad jie patys tai padarė.

 

Aukščiausias valdytojas,-

Dalinasi sąmone su savo pavaldiniais.

Jis nesistengia jų išaukštinti ar apdovanoti.

Jis nesistengia, kad jo bijotų,

Neteisia ir nežemina.

Tas, kuris tiki aklai,

Pats nemato.

Kas mato pats,

Kitam to nepadovanos.

Kokie gilūs šitie žodžiai.

Pasiekęs sėkmę darbuose,- eik toliau,

Taip savaime, atsivers visos pasaulio paslaptys.

 

18

Nutolus nuo Dao

Spekuliuojama „gerumu“ ir „teisingumu“.

Kai aplinkui daug išmintingųjų,

Tada ir atsiranda „veidmainystė“ ir „didysis haosas“.

Kai šeimoje nėra santaros,

Tada ir atsiranda „aukojimasis dėl vaikų“

Ir „pagarba vyresniesiems“.

Kai valstybėje betvarkė ir sumaištis,

Tada ir atsiranda ištikimi tarnautojai.

 

19

Žengus už intelekto ribų, dings „protingumas“,

Taip žmonės šimteriopai laimės.

Panaikinkinę „gėrį“, atsisakę „teisingumo“,

Žmonėse atsiras nuoširdžiausia meilė.

Pašalinus apsukrumą ir naudą

Neliks nei vagių, nei plėšikų.

Visi šitie trys;- neatveria tikros tiesos,

Todėl prie šito, pridursiu;-

Išsaugok prigimtinį vientisumą,

Paprastume ir natūralume matyk jėgos pagrindą,

Išmok paleisti nuolatinį mąstymą ir nerimastingas mintis,

Atsisakydamas savų interesų – išsilaisvinsi iš aistrų.

 

20

Atmesk rafinuotą mokytumą ir nebeturėsi liūdesio,

Atsisakę abipusių lūkesčių ir vilčių,- džiaugsitės gyvenimu.

Norintis išsiskirti gėriu - sėja blogį.

Žmonės bijo likti vieniši, bet tik vienumoje save atrasi (pažinsi).

Visi ieško lūkesčių tarpusavio santykiuose

Ir aukoja save dėl jų.

Žmonės kažkur skuba, lekia lyg ruoštusį pavasario vaišėms,

Vienas tik aš ramus ir nepastebimas,-

Lyg manęs nebūtų,

Tarsi Kūdikis, kuris dar nemoka juoktis.

Visi turi daugiau negu reikia,- bet nepatenkinti,

Aš pasitenkinu tuo ką turiu.

Kaip neišmanėlis atrodau aš kitiems,

Be aistrų ir lengvai palaidžiantis savo norus.

Visi žmonės laikosi savo „aš“,-

Tik aš vienas nutariau šito atsisakyti.

Kasdienis žmonių gyvenimas aiškus ir apskaičiuotas,

Tik aš vienas priimu ir pasitikiu gyvenimu be išskaičiavimų.

Ramus tarsi ežeras,

Nenuspėjamas kaip vėjas.

Žmonės paskendę reikaluose,

Tik aš juos lengvai paleidžiu,

Tik aš kitoks nei visi,

Nes vertinu Gyvenimą, motiną viso ko.

 

21

 

Nepasiekiamoji jėga De, kuri duoda jėgą daiktams,

Bet ir jinai atsirado iš Dao.

Dao – tai kas kuria daiktų formas,

Kelias jo paslaptingas ir nepasiekiamas.

Toks nenusakomas ir neišreiškiamas,

Bet jo esmėje yra forma.

Tamsi, juoda, gelmės gilybė,

Esmių esmė.

Ir jame yra tikrovė,

Ir nepasiekiama jėga.

Nuo senovės iki šių dienų

Jo dvasios balsas

Sklinda į visas puses.

Iš kur aš sužinojau apie visa ko protėvį,

Iš jo paties.

 

22

 

Besirenkantis su laiku taps visuminiu,

Kreivas su laiku taps tiesiu,

Tai kas dabar tuščia su laiku prisipildys vėl,

Ir senas vėl taps jaunu.

Pasitenkindamas mažu, suprasi kame nauda,

Siekdamas vis daugiau, neišvengsi nerimo.

Štai kodėl išmintingas visa širdimi siekia Visumos

Ir taip rodo pavyzdį visiems po dangumi.

Jis neturi savo „savo žvilgsnio“ ir todėl yra prašviesėjęs.

Jis neturi savo „savo nuomonės“ ir todėl yra šviesus.

Jis nė su nieku nekovoja,

Ir su juo niekas pasaulyje nelenktyniauja.

Jis nesistengia būti geriausiu ir pirmauti,

Todėl gali gyventi santaroje su visais po dangumi.

Nebereikalo sakydavo senovėj, kad

„Besirenkantis su laiku taps visuminiu“

Iš tiesų tapęs visuminiu, tu pats suprasi tai.

 

 

23

 

Negirdima gamtos kalba,

Uraganinis vėjas nesiaučia visą rytą,

Smarki liūtis neišsilaikys visą dieną.

Kas tai sukelia? Dangus ir Žemė.

Dangus ir Žemė didingi, bet ir jie neamžini,

Tuo labiau ar žmogus gali lygintis su jais.

Tas, kuris seka Dao,

Susijungia su Dao,

Kas seka De,

Susijungia su De,

Kas jų netenka,

Susijungia su netektimi.

Kas susijungia su Dao,

Tą mielai Dao priims,

Kas susijungia su De,

Tą mielai De priims,

Kas susijungia su netektimis,

Tą ir pasiglemž netektys.

Įrodinėjantis nežino,

Žinantis neįrodinėja.

 

24

 

Atsistojęs ant pirštų galiukų, ilgai neišstovės,

Žirgliuojantis dideliais žingsniais, toli nenueis.

Kas laikosi įsikabinęs į savo savo požiūrį, nedaug ką gali suprasti,

Kas bando įrodyti savo tiesą, nedaugelį ką gali tuo įtikinti.

Kas giriasi savo nuopelnais, nieko vertingo nesukuria,

Kas gailisi savęs, negali tobulėti.

Žvilgterėjus iš Dao pazicijų, tai reikštų –

Ryti, o ne valgyti mėgaujantis, stypčioti, o ne vaikščioti.

Žmonėms tai tik galimybė pasišaipyti.

Kas laikosi Dao, šitaip nesielgia.

 

25

 

Yra esybė - į vieną daiktą susiliejus,

Anksčiau už Žemę ir už Dangų atsiradus.

Tokia tuščia, tokia bekraštė,

Susitelkus savyje, amžina ir nekintanti,

Veikia neišsekdama.

Ji pramotė visų daiktų.

Nežinau jos vardo,

Žmonės ją vadina Dao.

Aš ją pavadinčiau visaapimančia.

Visaapimančia, nes jinai persmelkia visus,

Persmelkianti palaima visa sujungianti į Vieną.

Štai kodėl Dao didingas,

Didingas Dangus, didinga Žemė ir Žmogus.

Keturi yra didieji visatos ervėse,

Ir vienas iš jų – Žmogus.

Žmogus turi paklūsti Žemei,

Žemė – Dangui,

Dangus – Dao.

Dao paklūsta pats sau.

 

26

Sunkius dalykus paversk lengvais,
Susijaudinimą pakeisk ramuma;
Išminčius visada kelyje (ieškantis dao)
Ir niekada nevengia to kas ateina;
O jei jį garbina ar šlovina
Jis lieka ramus ir paprastas.
Išminčius semia jėgą iš savo ištakų –
Susiliedamas su visu pasauliu;
Ar gali jis lengvabūdiškai žiūrėti į pasaulį?
Lengvabūdis – praras pagrindą
Susijaudinęs praras savyje šeimininką.

27

Einantis tiesos keliu, nepalieka pėdų antspaudų;
Nešantis tiesą, moka išreikšti ją be žodžių;
Mokantis skaičiuoti nesinaudoja skaičiais;
Pati aukščiausia taisyklė -
Neturėjimas jokių taisyklių.
Pats geriausias užraktas tas,
Tas, kuris neturi jokios spynos -
Tokių durų neįmanoma išlaužti.
Geriausias surišimas tas, kuris nesilaiko-
Tokių mazgų neperkirsi.
Išminčius pasiruošęs padėti visiems
Ir nė vieno iš jų neatstumia.
Štai ką reiškia būti šviesiu ir gyvybingu.
Tas, kuris nori pagerinti žmonių gyvenimą,
Tas negali būti geru mokytoju.
Tas, kuris pernelyg stengiasi padėti žmonėms,
Jiems padėti negali.
Nesipuikuok savo pamokymais,
Nelaikyk įsikibęs, tai ką tu turi,
Juk žinios - tai didelis paklydimas.
Ir tai iš tiesų gili mintis.

28


Žinok kas yra vyriškumas, bet pasinerk į moteriškumą.
Taip tapsi žemiau visko,
Taip tapsi pasaulio upe, talpinanti viską savyje.
Tai lavindamasis nustosi ieškoti skirtumų,
Ir vėl tapsi švarus kaip naujagymis,
Sugrįžęs atgal į savo betarpišką atvirumą.
Žinok kas yra šviesa, bet pasinerk į tamsą,
Tai suvokus tampama pasaulio matu,
Taip lavindamasis vėl grįši prie paprastumo ir natūralumo,
Sekdamas natūralią įvykių tėkmę.
Žinok kas yra šlovė, bet pasinerk į nešlovę
Taip tapsi nepastebimas tarsi įduba kalne.
Štai į ką veržiasi išmintingasis.
Tik taip gimsta didysis pažinimas.
Didžioji tvarka laisva nuo betvarkės.

29


Noras užvaldyti pasaulį nepasiekiamas
Ką tik žmogus bedarytų.
Žemė sukurta ne žmogaus
Ir ne jam valdyti jos likimą.
Kas bandys jį užvaldyti
Gaus atvirkščią rezultatą.
Taigi visi pasaulyje turi pasirinkimą:
Arba stengiesi išvengti savo likimo,
Arba eini savo keliu.
Arba steni ir dejuoji,
Arba esi atviras ir kvėpuoji pilna krūtine.
Arba išsenki ir prarandi jėgas,
Arba darai tai kas tau išeina.
Arba kuri arba griauni.
Todėl išminčius vengia pertekliaus,
Atsisako nereikalingo,
Ieško darnos su aplinka.


30


Valdytojas, kuris laikosi Dao
Nesieks savo šalies pranašumo karine jėga,
Nes negera - negeru atsisuka.
Kariaunai praėjus, seka badmečiai.
Valdytojas, kuris laikosi Dao
Niekada nenaudoja jėgos,
Nebent tik tuo atveju, jeigu jį privertė.
Toks nugalėjęs moka sustoti
Ir nebūna žiaurus ar tironas,
Nugalėjęs nesididžiuoja pergale,
Nugalėjo ne tam kad kitus pavergtų.
Jis liūdi visų žuvusių.
Kas piktnaudžiauja jėga,
Tas eina prieš Dao.
Kas eina prieš Dao,
Tas eina mirties keliu.


31


Kariavimas – pražūtingas amatas,
Jis atneša nelaimes visiems gyviams.
Persmelktas Dao, gyvena ramybėje ir darnoje.
Jėga jam ne priemonė kitus gasdinti ir užkariauti.
Geri tikslai negali būti pasiekti
Netinkamomis priemonėmis ar prievarta.
Kariūnai tvirtins, kad įves tvarką,
Sėdami žudines ir griovimą.
Karas neneša džiaugsmo niekam,
Išskyrus tuos kuriems patinka žudynės.
Toks žmogus nevertas pagarbos ir pripažinimo.
Laimingumas pasiekiamas santara ir darna,
Prievarta nelaimes atneša.
Po pergalės reikia paskelbti visuotinį gedulą.
Naudojantis prievartą, tolsta nuo Dao.

32


Kelias (Dao) amžinas ir bevardis,
Jis - vienovės simbolis.
Nors jis atrodo toks paprastas,
Bet niekas negali jį iki galo įvaldyti.
Jei kunigaikščiai ir valdovai sektų paskui jį
Jie gautų liaudies palaikymą
Ir visa visatoje, paklūstų jiems neverčiami.
Sutarime dangus ir žemė susijungia
Atnešdami saldžią rasą,
Ir ateitų laimė ir gerbūvis,
O žmonės be įsakymų atrastų harmoniją.

Kai imta vardais atskirti daiktus,
Vardai įsigalėjo.
Ir reikia mokėti laiku sustoti žiniose.
O jeigu moki laiku sustoti žiniose,
Gali išvengti didelės nelaimės.
Pasaulyje Dao prilygsta jūrai,
Į kurią suteka visos upės.

33


Kas pažįno kitus – tas matantis,
Kas pažįno save – tas prašvito,
Kas nugali kitus – tas galingas,
Kas nugali save – tas neįveikiamas,
Kas turi saiką – tas turtingas,
Kas atkakliai veikia – tas stipriavalis,
Kas nepraranda savo esmės – tas ilgaamžis,
Kas numiręs nenustoja būti – tas gyvena amžinai.

34


Dao beribis,
Jis visur ir visame.
Visi daiktai kilo iš Dao,
Bet jis nesiveržia jų valdyti.
Su meile augina visas būtybes,
Bet nereikalauja pripažinimo.
Jis visais rūpinasi,
Bet netrokšta būti jų valdovu.
Tas, kuris neturi asmeninių norų ir troškimų,
Galima pavadinti pasiekusio mažojo.
Tas, į kurį suteka visi daiktai sugrįžta,
Bet jis nelaiko jų savo šeimininku,
Galima pavadinti pasiekusio didžiojo.
Tik tas, kuris nelaiko savęs didžiu,
Gali pasiekti visų savybių pilnumo.  

35


Ištikimai laikykis didžiojo Dao priesaikų,
Ir dangus nusileis į tave.
Tada visos būtybės atsigręžtų viena į kitą,
Nekenkdamos viena kitai,
Ir gyventų jie ramybėj ir taikoj.
Kai muzika skamba
Ir gardumynai vilioja ant stalo
Kiekvienas pakeleivis pro šalį nepraeis.
Dao žodžiais nepriviliojamas,
Jo neužuosi,
Akimis jo nepamatysi,
Ausimis jo neišgirsi.
Kas Dao naudojasi – jo neišsemia.

36


Jeigu nori užsiverti,
Pradžioje turi atsiverti.
Jeigu nori atsipalaiduoti,
Pradžioje turi įsitempti.
Jeigu nori kažko atsisakyti,
Pradžioje turi tai išvystyti.
Jeigu nori gauti,
Pradžioje turi duoti.
Tai aš vadinu vieno perėjimą į kitą.
Minkštas nugali kietą,
Žuviai geriau nepalikti savo gelmių.
Valdant valstybę geriau būti nepastebimu.

37


Amžinasis Dao neveikime,
Tačiau nieko nelieka nepadaryta.
Jei valdovai šito laikosi,
Visa natūraliai vystosi, atsiskleidžia ir auga.
Ir jeigu žmonės užsigeistų daugiau turėti vienas už kitą,
Aš juos sustabdyčiau paprastumu, neturinčio vardo.
Bevardis paprastumas neturi jokių aistrų ir norų.
Išsilaisvindamas iš aistrų ir norų pasieksi ramybę,
Ir tada visas pasaulis nurims pats savaime.

 

38

Aukščiausia De jėga nesistengia būti De,
Todėl ji save taip išsaugo.
Žemesnioji De stengiasi neprarasti De,
Todėl ji praranda De.
Aukščiausias De  neveikia, o jeigu veikia tai ne dėl pripažinimo.
Žemesnioji De veikia, ir jai svarbu pripažinimas.
Aukščiausias žmogiškumas padeda, ir tai daro ne dėl pripažinimo.
Žemesnysis žmogiškumas padeda, ir jam svarbu būti pripažintam.
Aukščiausias  garbingumas veikia, ir jam svarbu pripažinimas.
Aukščiausias teisingumas veikia ir jeigu nėra paklusnumo
Pasiraitys rankoves ir privers paklusti.
Ir todėl;
Praradus Dao, prarandama De,
Praradus De, atsiranda žmogiškumas,
Praradus žmogiškumą, atsiranda garbingumas,
Praradus garbingumą, atsiranda teisingumas.
O esmė tame, kad
Ištikimybė taisyklėms ir įstatymams, ne pats svarbiausias dalykas gyvenime.
Tas kas žino viską į priekį – tam kelias pasibaigė,
O kvailumas tik prasideda.
Štai, kodėl išmintingas žino kas jį stiprina,
Ir neužmiršta kas jį silpnina.
Pasirinkęs viena, atsisako kito.

 

39

Nuo senų senovės vieningumas buvo pagrindinis tikslas:
Dangus, įgijęs vieningumą, tampa vaiskus,
Žemė, įgijusi vieningumą, tampa rami,
Dvasios, įgijusios vieningumą, tampa dieviškosiomis,
Slėniai, įgijęs vieningumą, tampa gyvybingi (sužaliuoja)
Visa kas gyva, įgyję vieningumą, išsaugoja gyvybę,
Valdovai ir kunigaikščiai įgiję vieningumą, tampa pavyzdžiu visiems.
Visa tai įvyksta dėka vieningumo.
Dangus negalėdamas būti vaiskus, ar nepraplyš?
Žemė negalėdama būti rami, ar nesudrebės?
Dvasios negalėdamos būti dieviškosiomis, ar nepraras savo gyvybingumo?
Slėniai negalėdami būti gyvybingi, ar neišdžiūtų?
Jei visa kas gyva gyvybės nemegztų, ar gyvybė neišnyktų?
Valdovai ir kunigaikščiai praradę liaudies pasitikėjimą, ar nebus nuversti?
Ir todėl,
Aukštai vertindamas kažką vieną, tu nuvertini visumą.
Prastuoliai yra kilmingųjų šaknis,
Garbės pagrindas – nusižeminimas,
Štai, kodėl valdovai ir kunigaikščiai save vadina;
Vienišiais, atstumtaisiais ir nuskriaustaisiais.
Nejaugi tai nėra žinojimas, kad nevertingame yra vertingo šaknys?
Ar gi ne taip?
Vėžimas netekęs ašies, jau nebe vėžimas.
Nesistenk blizgėti tarsi nefritas,
Verčiau būk tvirtas kaip paprastas akmuo.

40

Išmok nusileisti ir atsisakyti, - tik taip galima tobulėti Kelyje.
Būk minkštas ir paslankus, - tik taip pasieksi sėkmę Kelyje.
Visi daiktai atsirado iš buvimo,
Buvimas atsirado iš nebuvimo.

41

Aukščiausios išminties žmogus, išgirdęs apie Dao
Įdės visas pastangas sekdamas paskui Jį;
Vidutinės išminties žmogus, išgirdęs apie Dao,
Tai seks juo, tai ne;
Žemiausios išminties žmogus, išgirdęs apie Dao,
Išjuokia jį.
Jei nebūtų jo pajuokos, tai ir Dao nebūtų.
Ir todėl nuo senovės sakoma:
Šviesusis Kelias (Dao) atrodo kaip tamsus paklydimas,
Ėjimas Keliu (Dao), panašus į atsitraukimą atgal,
Prašviesėjimas Kelyje (Dao), panašus į pasimaišymą,
Įsitvirtinęs Kelyje (Dao), panašus į pasiklydusį,
Šviesus Kelias (Dao) nėra aukščiau už tamsos kelią,
Pergalių kelias nėra geriau už pralaimėjimų kelią,
Harmonijos ir sutarimo kelias, ne geriau už prieštaravimų ir klaidų kelią,
Aukščiausias švarumas, ne geriau už tamsiausią bedugnę,
Didžioji šlovė, ne geriau už gėdą.
Didysis kvadratas neturi kampų,
Didieji kūriniai sukuriami pabaigoje,
Didžiąją muziką mažai kas išgirsta,
Didžiausia forma neižiūrima.
Dao - slėpiningas ir neturi vardo,
Bet visiems ieškantiems padeda pasiekti vienovę.

42

Iš Dao atsirado vienas,
Iš vieno atsirado du,
Iš dviejų atsirado trys,
Iš trijų atsirado visa gausybė būtybių.
Visa savyje turi in ir jan,
Energija Ci, šias jėgas sulieja darnon.
To ko žmonės nemėgsta, tai būti -
Vienišais, atstumtaisiais ir nuskriaustaisiais.
Bet taip save vadina valdovai ir kunigaikščiai.
Todėl tas, kuris save pakelia, iš tiesų, save pažemina,
Tas, kuris save pažemina, iš tiesų, save pakelia.
To ko mokė kiti žmonės,
To mokau ir aš:
Piktas ir žiaurus mirs ne sava mirtimi,
Todėl ir jis yra man mokytojas.

 

43

Pats minkščiausias nugali pat kiečiausią,
Neturintis pavidalo gali prasiskverbti visur.
Taip mes sužinome neveikimo naudą.
Žinoti (mokyti) be žodžių pagalbos ir neveikime atrasti prasmę;
Pasaulyje mažai kas gali tai suprasti.

44

Kas arčiau: šlovė ar gyvenimas?
Kas brangiau: gyvenimas ar turtas?
Kas daugiau pergyvena:
Siekiantis pasipelnyti ar tas, kuris nebijo prarasti?
Kuo daugiau myli tuo daugiau aukoji,
Kuo daugiau sukaupi, tuo daugiau prarandi.
Pasitenkindamas mažu  gėdos nepatirsi.
Kas moka sustoti, tas nelaimių nepritraukia,
Ir tada gali gyventi ilgai ir ramiai.

45

Aukščiausias tobulumas lygus netobulumui,
Bet jo nauda begalinė.
Didysis pilnumas panašus į tuštumą,
Bet jo nauda neišsemiama.
Didžiausia tiesa ne geriau už melą,
Išminčius panašus į kvailį,
Iškalbingiausia kalba ne geriau už tylą.
Greiti judesiai nugali šaltį,
Ramybė nugali karštį.
Atradęs ramybę ir švytėjimą
Esi visiems pavyzdys po dangumi.

46

Kai pasaulis klausosi Dao,
Karo žirgai apdirba žemes.
Kai pasaulis atitolsta nuo Dao,
Koviniai žirgai ganosi šalies pakraščiuose.
Nėra didesnės nelaimės, kaip pataikavimas savo norams,
Nėra didesnio paklydimo, nei nežinojimas kame riba,
Nėra didesnės ydos, kaip aistra valdyti.
Pasitenkink tuo ką turi, tik taip savyje atrasi pilnatvę.

47

Neišeidamas iš namų,
Išminčius viską žino.
Nežiūrėdamas pro langą,
Mato dangaus Kelią.
Kuo toliau nueini,
Tuo mažiau žinai.
Štai, kodėl išminčius
Niekur neina - o viską žino,
Jis žino apie tai ko nemato akis.
Neveikimu jis pasiekia tikslą.

48

Kas klausosi mokytų žmonių, tas kiekvieną dieną
Kažką įgyja - didina savo žinias,
Kas klasosi Dao balso, tas kiekvieną dieną
Kažką praranda - mažina savo norus.
Paleisk ir dar kartą paleisk
Taip pasieksi neveikimo būseną.
Nėra nieko ko nepadarytų neveikimas.
Kas užsikrovęs rūpesčiais ir reikalais, negali būti esatyje.
Kas negali būti esatyje, tas šalia gyvenimo.

49

Išminčiaus širdis atvira,
Jo širdis sudaryta iš visų žmonių širdžių.
Gerą žmogų, jis vadina geru,
Bet ir negerą, jis vadina tai pat geru,
Nes visų būtybių esmė yra gera.
Vertą pasitikėjimo žmogumi pasitiki,
Tačiau žmogumi, kuris nevertas pasitikėjimo,
Pasitiki taip pat, nes tik taip gali atverti savo esmę.
Išminčius atviras visiems
Jis surenka visų žmonių viltis,
Tačiau jis padeda žmonėms pamatyti nematomą ir išgirsti neištartą,
Nes tik būdamas kaip vaikas, viskam leidi būti.

 

50

Gimdamas - išeini, mirdamas - grįžti.
Trys eina gyvenimo keliu,
Trys mirties keliu,
Trys iš dešimties, kurie miršta nuo savo darbų,
Taip įvyksta dėl didelių norų ir siekių.
Aš girdėjau, kad tas, kuris įvaldė gyvybingumą
Moka išsaugoti savo gyvybę
Ir eidamas žeme nebijo raganosio ar tigro.
Eidamas mūšin be ginklo, nebijo ginkluotų kariūnų.
Raganosiui nebus kur įdurti savo ragu,
Tigras neturės kur suleisti savo nagus,
Kariūnas neturės kur įsmeigti savo kardo.
Kodėl taip?
Nes jis išsilaisvino nuo to, kad gali mirti.
Niekada negimęs, niekada nemirs.

51

Dao pagimdo kiekvieną,
De augina kiekvieną,
Pavidalas įkūnija kiekvieną,
Aplinkybių kūnas užaugina kiekvieną.
Dao - visa ko talpykla,
De - kūrybinis instrumentas.
Jie nereikalauja paklusnumo,
Ir suteikia visiems laisvę rinktis.
Iš tiesų
Dao pagimdo kiekvieną,
De augina kiekvieną.
Jie rūpinasi kiekvienu
Augina ir apgaubia meile,
Rūpinasi ir padeda subręsti.
Visus pagimdo, bet nieko nevaldo.
Veikia, bet nieko nesitiki iš kitų.
Visų vyriausias, bet nereikalauja paklusnumo.
Štai ką reiškia nuostabioji jėga De.

52

Pasaulis turi šaltinį,
Nepradėtą Pramotę visų daiktų.
Įgyjęs ryšį su šaltiniu,
Suprasi, kad esi jos vaikas.
Supratęs, kad esi jos vaikas.
Klausysies jos ir paklusi jos valiai.
Išsilaisvinęs nuo savo "aš" - išvengsi pavojų.
Užsisklendus savyje,
Užvėrus vidinius vartus (in būsenos),
Iki gyvenimo pabaigos neturėsi rūpesčių.
Ištirpęs išorėje (jan būsenos),
Ir palikęs savo rūpesčius ir darbus,
Pasieksi savo beribiškumą ir susijungimą su šaltiniu.
Savybė jausti daiktus betarpiškai -
vadinama - praregėjimu.
Savybė laikytis minkštumo ir įvykių priėmimo -
vadinama - vidine jėga.
Klausydamasis šviesos sklindančios iš vidaus,
Atrasi dvasios ir išminties šaltinį.
Paleisdamas tai gali pamesti,
Pančiai tavo "aš'' patys nukris.
Štai ką reiškia apsirengti amžinybės rūbais.

53

Norėdamas pažinti ištakas
Seku didžioju Dao keliu,
Vengdamas šunkelių.
Didysis kelias veda į sutarimą ir ramybę,
Bet žmonės labiau mėgsta lankytis šventose vietose,
Nei ieškoti savo asmeninio kelio.
Išpuoselėti namai su prabanga jiems mieliau,-
Nei atvira širdis.
Jie rengiasi siuvinėtais šilkais,
Už diržo nešioja aštrų durklą,
Be saiko valgantys ir geriantys,
Paprastumu ir natūralumu bodisi.
Nuo pertekliaus, nežino kur slėpti brangenybes ir turtus.
Štai iš kur atsiranda vagys ir plėšikai.
Dao čia nė pėdsako nėra!

     Copyright 2008 Joga.
Visos teisės saugomos