Machmud Šabustari
*
Žinok, kad pasaulis – tai yra veidrodis nuo pradžios ir iki galo,
Kiekviename atome – šimtai švytinčių saulių.
Jeigu tu perskelsi vieno vandens lašo širdį,
Iš jo atsiras šimtas švarių vandenynų.
Jeigu tu įdėmiai įsižiūrėsi į kiekvieną smiltelę,
Joje tu galėsi įžvelgti tūkstantį Adomų.
Savo esme uodas yra panašus į dramblį,
Savo sandara lietaus lašas yra panašus į Nilą.
Grūdo branduolys yra lygus šimtams derlių,
Pasaulis yra pasėtos sėklos sudėtyje.
Uodo sparnelyje – gyvybės vandenynas.
Akies vyzdyje – padangė.
Kad ir kaip mažai būtų širdyje,
Ji yra abiejų pasaulių Valdovų buvimo vieta.
*
Tiesos Ieškotojas, kuris yra vienybės liudininkas,
Žvilgsnį nukreipia į būties šviesą.
Širdis, išvydusi švaros šviesą per pažinimą,
Tarp pamatytųjų pirmąjį pamatė Dievą.
*
Jeigu kam nors Dievas nenurodė Kelio,
Remdamasis logika jis nieko neatskleis.
*
Žinok, visas pasaulis – tai Tiesos šviesos švytėjimas,
*
Palik protą ir būk visapusiškai su Tiesa.
*
Nebūtis yra absoliučios būties veidrodis,
Nes jame pasireiškia Tiesos švytėjimas.
*
Daryk, jeigu dabar tu gali padaryti,
Jeigu negali, tai kokia nauda iš to,
ką tu gali.
*
Tu turi sielą iš kiekvieno kūno,
Ir jos yra surištos vienu siūlu.
*
Tu – pasaulio šerdis, todėl ir viduryje,
Pažink save, nes tu – pasaulio siela.
*
Žmogus bus apdovanotas atgaila, ir tą akimirką
Taps geriausiu iš Adomo palikuonių.
*
Ir įsiklausyk į Vieningo Visagalio šūksnį!
Tu nuolat gali girdėti Dievo kvietimą,
*
Tobulas yra tas žmogus, kuris, dėl savo tobulybės,
Būdamas ponu, dirba vergo darbą.
*
Susijungti su Tiesa – reiškia nutolti nuo minčių sukurto kelio.
*
Būtis – tai tokia jūra, kurio krantas – širdis.
*
Tikrasis Kelias yra tas, kuris eina per vidurį.
*
Įsikūnijimas ir susijungimas išeina vienas iš kito,
Tuomet kai vienybė išeina iš stebėjimo (kontepliacijos).
*
Padaryk pikta gėriu, tegul atsiranda gėris, nes visi dalykai atsiranda iš
prieštaravimo.
*
Prieš tave nėra nieko, išskyrus tavąjį „aš“,
Todėl būk savo esybėje.
Jei tu būsi savo paties nelaisvėje,
Tuomet pasaulis tampa uždanga prieš tave (tu jo nepažinsi).
*
Aklas nepatikės spalvos egzistavimu,
Netgi jeigu jam pasakotume ir įrodinėtume šimtą metų.
Balta, geltona, rožinė, žalia ir šviesiai ruda
Jam nereiškia nieko kita, kaip tik juodą.
*
Virš proto žmogus turi tokį gebėjimą,
Kurio pagalba pažįsta užslėptas paslaptis.
*
Kieno sieloje nėra abejonės
Tas patikimai žino, kad nėra kitos būties, išskyrus Vieningąją.
*
Viešpats Dievas neturi dvilypumo,
Jame nėra suskirstymo į - aš, tu, mes.
Aš ir mes, tu ir jis – visa tai vieninga,
Kadangi vienybėje nėra jokio skirtumo.
*
Susijungimas yra vaizduotės pašalinimas,
O svetimos vaizduotės pašalinimas atveda į susijungimą.
*
Tave veiksmai buvo sukurti anksčiau už tave,
Tave išrinko reikalui...
*
Dar iki kūno ir sielos kiekvienam yra nulemta
Tam tikra reikšmė.
*
Žmogaus didžiadvasiškumas – tai jo paskirtis
Jo likimas nepriklauso nuo jo valios.
*
Visi geri papročiai prisilaikė vidurio,
Kadangi jie tolsta nuo kraštutinumų.
Vidurys yra panašus į „Teisingą kelią“,
Iš jo abiejų pusių – pragariška bedugnė.
*
Vidinio lavinimosi pasireiškimas yra susijęs su saikingumu.
*
Kur bežiūrėtume, visur Dievo veidas
*
Kaip migdolo grūdo pilnam subrendimui reikia ir plonos odelės ir kevalo, taip ir
Tiesos pasireiškimui reikia įstatymų ir Kelio, kurio taisyklėms turi paklusti
kūniškų ir dvasinių pasireiškimų visuma žmoguje, sutinkamai su jo prigimties
dvilypumu: įstatymas auklėja kūną ir sielą, kelias išvalo širdį ir nutvieskia sielą;
kaip švaraus migdolo grūdo gavimui reikia pirmiausia pramušti kevalą ir po to nuimti odelę, taip
Tiesos pasiekimui iš pradžių būtina paklusti „įstatymui“ ir tuomet jau žengti Keliu.
*
Niekuomet nepasiduokite mokymo protrūkiui, koks stiprus jis bebūtų.
*
Nuvyti abejonę jūs nepajėgūs. Abejonė išeina tuomet,
kai išeina abejonė ir įsitikinimas.
*
Gerus myli bet kuris esantis pasaulyje;
jeigu tu myli piktus, tai tu nugalėjai save.
.
