Mirza Galib
*
Vienybės paslaptis nepakelia žodžių
Tiesos raidės neišreiškiamos kalba.
*
Kas tai yra - pasaulis? Tiesos veidrodis,
Jo erdvės – Dieviškojo veido stebėjimo vieta.
Kiekvienoje smulkiausioje dalelėje
Savo akimis matai Vieningo Kūrėjo ženklą.
*
Tu nesieki sąlygoti, uždaryti
Vientisumą į narvą, į apraišką - esmę.
Nesuskaitomose pasaulio formose išlietas
Vieningas gyvas grožis –
Tai viename, tai kitame – tačiau visuomet vienas;
Šimtas tūkstančių veidų, tačiau visi jie – vienas.
*
Nešvaistyk laiko, vertink kiekvieną akimirką,
Jeigu neišaušta pavasario rytas, tai džiaukis mėnesienos naktimi.
*
Mokykis iš manęs gyventi džiaugsmingai praradimuose ir nelaimėje,
Gyventi su iškankinta širdimi, išsaugant šypseną veide.
Mokykis švelnumu įveikti žiaurumą
Ir priimti priespaudą kaip gėrį.
Mokykis pakelti kančias romiai,
Tačiau išdidžiai iškelta savo galva.
Įniršęs tuoj pat susitvardyti.
Puoselėti širdyje kančios gumulėlius,
Nuryti gerklėje pakilusį gumulą.
Laužyti jazminą ir mesti gėles praeiviams po kojomis.
Išplėšti savo širdį ir įmesti ją į šulinį.
Elgetavimu sukaupti turtus.
Žaidžiant suvokti gyvenimo prasmę.
Jeigu eini, tai neleisk sau atsikvėpti,
Sustojai pailsėti – įauk į žemę.
Mokėk džiaugtis širdgėlos nudegimais, kaip gėlėmis,
Tačiau mokykis giliai krūtinėje slėpti sielos ugnį.
*
Pasaulis – veidrodis paslapčių, ir atvertų žvilgsniui, ir paslėptų nuo jo.
Jeigu negali suvokti jų protu, atsiduok meditacijai.
Jeigu negali suvokti esmės, tai ar tau maža grožio formoje?
*
Dek, širdie! Tavo belangės raktas – kančia.
Jeigu širdis nepaplūs širdgėla, tai kaip jai išsilaisvinti?
*
Širdis nebemokėjo džiaugtis ir pakliuvo į rūpesčių dėl duonos gniaužtus,
Kai sodas sunyksta, jis yra suariamas.
*
Tas, kuris siekia susijungti su mylimąja,
Turi užsidegti ir tapti ja.
*
Tu turi tikėjimą ir užuovėją – tai ir bijok stebuklo su jo piktavališkais
kėslais,
Jeigu su savimi nieko neturi – tai ar aš bijosiu plėšikų?
*
Nepasikliauk likimu nei džiaugsme, nei nelaimėje, nes jis
Lyg ant kilimėlio mestų žaidimo kauliukų sukimasis.
*
Kiekviename rūsčiame žvilgsnyje stenkis įžvelgti palankumą.
*
Be kančios žmogus yra nieko vertas.
*
Mėgavimąsi sudaro pati paieška.
*
Tas, kas įgijo išminties, nesiskaito su protėviu tikėjimu.
*
Nėra ko girtis rožių krūmui, kad ant jo išsiskleidžia rožes,
Nėra ko didžiuotis vynuogienojui, kad jis sunokina vynuoges.
*
Kai jūra įsiaudrina – negalvok apie išsigelbėjimą.
Ne tavo valioje yra tavo gyvenimas ir mirtis.
*
Kai tik aš atidaviau širdį šiam pasauliui, mane pradėjo draskyti
prieštaravimai:
Iš vienos pusės, liūdesys dėl greitai bėgančio laiko,
Iš kitos pusės – meilė stebėjimui, kontepliavimui.
*
Tikėjimas paslėptu išgina prieštaravimus iš širdžių.
*
Kai grožis pasirodė savo spindėjime be uždangos,
Mes pamatėme, kad uždanga yra išausta iš mūsų žvilgsnių siūlų.
*
Švaistydamas save kieno nors palankumo paieškoms,
Kad nepraleisčiau galimybės tapti pačiu savimi!
*
Kūrėjas įdėjo man į sielą tai, dėl ko aš ištiesiau ranką.
*
Žmogų apakina auksinių dirchemų spindesys,
Tačiau bėda aklam tikėjimui žmonių gailestingumu.
*
Iš mūšio lauko bėgantis žūsta negarbingai.
*
Apsėstumas pirmas žengė Būties knygos pažinimo keliu.
*
Jeigu nebūtų žemo, tai kaip tada galėtų pasireikšti kilnus?
*
Malonumo viršūnės lašui – susiliejimas su vandenynu.
Ribą pasiekusi kančia tampa pasveikimu.
*
Ilgas gyvenimas reikalingas tam, kad atodūsiai pasiektų tikslą.
*
Širdis, netapusi aukuru, - gėda krūtinei.
Kibirkščių nebarstantis kvėpavimas, - priekaištas širdžiai.
*
Baiminkis laimės permainingo blizgesio.
Nebijok nelaimės be prošvaisčių.
*
Taurūs neieško minios pripažinimo.
*
Kuo labiau mus kankina abejonės dėl pasaulio pažinumo,
Tuo toliau mes esame nuo savo esmės suvokimo.
*
Ateis laikas – išnyks religijų skirtumai, jos susilies į tikrąjį tikėjimą.
*
Reikia tik priprasti prie kančios, ir ji praranda aštrumą.
*
Dažnai parodydami jėgą, parodome savo silpnumą.
*
Jeigu išsiskyrei su širdimi, tai tavęs nesujaudins nei verksmas, nei dejonės.
Ką gali pasakyti tas, kuris neturi širdies?
*
Išmalda iš širdies – geras dalykas.
Tačiau dar geriau – elgeta, kuris neprašo išmaldos.
*
Rask rojų krauju plūstančioje sieloje.
Kaip aromatas išsiskiria su gėle,
Taip tu dėl laisvės nusimesk kūno troškimų pančius.
*
Jeigu prie šviestuvo nesuskrenda plaštakės,
Jeigu jis neapšviečia būsto,-
Vadinasi, jame nėra nė lašo alyvos,
Reiškia, liepsna surengė šermenis pati sau.
Šviestuvu, kuris įsitvieskė be alyvos,
Buvo širdis, liepsnojusi nuo kančių.
Dievas pasiuntė man širdį sudeginančią kančią,
Mano šviestuvą naktyje, mano rytinę žvaigždę.
Nedera man įsižeisti dėl savo kančių,
Nes protas įsižeis dėl mano nuoskaudos.
*
Iš tiesų, geriau gyventi nepritekliuose, nei baimėje dėl skurdo.
*
Mūsų karšti troškimai – tik šydas ant akių, ir ne daugiau.
*
Visos negandos, kurias mums pasiuntė likimas,
Pasirodė esančios nuosėdomis iš vilties pialos (taurės) dugno.
Ieškok tiesos tarp žmonių. Tiems, kurie mokosi stebėti,
Šie veidrodiniai rūmai tapo vienybės mokykla.
*
Ieškok tikėjimo širdyje. Nei mečetėje, nei vienuolyne jos negalima rasti.
Kaip taip atsitiko, kad jis išsirinko tokią nuošalią vietą?
*
Mes kenčiame tam, kad rastume ramybę,
Sveikas protas liepia ant sulaužytos kojos uždėti tvarstį.
*
O, kankiny, žinok, skundimasis nevertas ištikimybės.
*
Krūtinėje užslėpta paslaptis – ne pamokslas.
*
Už neišsipildžiusias viltis mes reikalaujame ataskaitos iš dangaus.
Atimta iš mūsų – tai neapmokėta plėšiko skola.
Atsiduok nebūčiai, jeigu nori pažinti savo esmę.
Šiaudų kaina yra sužinoma tik krosnyje.
*
Pamiršk ramybę, jeigu tu ėmeisi eiti meilės slėniu.
*
Kas yra tikėjimas ir netikėjimas? Tik sąnašos ant mūsų būties suvokimo.
Išvalyki gi savo mintis tam, kad ir netikėjimas taptų tavo tikėjimu.
*
Ką parodys pasauliui žodis, jeigu jis neina iš širdies gelmių?
*
O, Viešpatie, dovanok man tokią valdžią džiaugsmams ir liūdesiui,
Kad aš galėčiau atsisakyti malonumų ir užsitraukti kančias.
*
Širdgėloje yra ypatingas pasimėgavimas, ir jos aistringai beieškantis
Patiria džiaugsmą, žūdamas po jos priespauda.
*
Amžiną ramybę įgyja tas, kuris nutraukė su žmonėmis.
*
Kad ir kaip laužytų tave likimas, veržkis į tiesą.
Tegu ir suduž širdis – ištvermingai pakelk kančią.
*
Tegu mūsų skundai nejaudina Tavęs,
Dėl savo negandų mums reikėtų kaltinti save.
*
Turėdamas širdį, nesiek išvengti kančių.
Jeigu pabėgsi nuo meilės ilgesio, tave sugniuždys
kasdieninių rūpesčių našta.
*
Pats kūrimas slepia savy griaunamąją jėgą.
*
Mūsų kančios yra tik mūsų džiaugsmų tęsinys.
*
Jeigu tiki paskirtimi, neįkyrėk Aukščiausiajam.
Melsk Dievą, kad jis tau duotų širdį, laisvą nuo troškimų.
*
Laisvamanybė – ne pretekstas bėgimui nuo pasaulio.
Būk griežtas sau, o ne kitiems.
*
Nepatikėk savo paslapčių tam, ko nenudegino kančios karštis.
*
Šioje knygoje palaiminti netgi liūdesys ir skausmas.
*
Kodėl mes tikimės ištikimybės iš tų,
Kurie nežino, kas tai yra ištikimybė?
*
Praeik pro džiaugsmą, jeigu nenori bėdos,
Jeigu nebus pavasario, tai neateis ir ruduo.
*
Veltui išminčiai didžiuojasi tuo, kad jie eina ypatingu keliu,
Jie, kaip ir kiti, yra apraizgyti gyvenimo sąlyginumų.
*
Abu veda į tikslą, abu – karavanų vedliai:
Meilė tempia pati, protas imasi gudrybių.
*
Jeigu širdį atiduosi Tiesos melodijos valdžiai,
Tau dera, kaip fleitai, būti tuščiam nuo savęs paties.
*
Kelio žmogus turi priklausyti įsimylėjusiems,
Lūpose - linksma melodija, o širdyje – meilės skausmas.
*
Apsivalyti nuo visa, kas tamsu, reikia tam, kad įgytum spindesį.
Pereik lašo būseną tam, kad taptum vandenynu.
*
Vienybės paslaptis nepakelia žodžių.
Tiesos ženklai neišreiškiami kalboje.
